Tą vakarą dar nežinojau, kad vyras, prie kurio staliuko sudaužiau brangią taurę, po valandos šauks mano vardą taip, tarsi nuo to priklausytų jo paties gyvybė.
Mano vardas Lilija Ševčuk, man dvidešimt penkeri metai, ir iki to įvykio baisiausias dalykas, kuris, mano manymu, galėjo nutikti mano gyvenime, buvo atleidimas iš darbo.
Užaugau nedideliame Ukrainos mieste, kur žmonės paprastai pažinojo kaimynus vardais, o tėvai mokė vaikus nesiginčyti su tais, kurie yra stipresni, turtingesni ar užima aukštesnę padėtį.
Mama dažnai sakydavo, kad ramus darbas ir sąžiningai uždirbtas atlyginimas vertingesni už bet kokius gražius pažadus, todėl ypač branginau vietą, kurią gavau prabangiame restorane didelio miesto centre.
Šiame restorane lankydavosi pasiturintys verslininkai, garsūs advokatai ir žmonės, kurių pavardės retai pasirodydavo laikraščiuose, nors daugelis mieliau būtų vengę net atsitiktinio susitikimo su jais.
Ant sienų kabėjo brangūs paveikslai, palubėje spindėjo krištoliniai sietynai, o baltos staltiesės būdavo keičiamos kelis kartus per vakarą, net jei lankytojai beveik nepaliesdavo maisto.
Ten dirbau vos tris savaites ir vis dar bijojau suklysti, nes puikiai supratau, kaip lengvai vadovas gali pakeisti nepatyrusią padavėją.
Tą dieną restorano vadovas Ostapas pasikvietė mane prie administratoriaus stalo ir padėjo priešais mane rezervacijų žurnalą.
– Šiandien devintąjį staliuką aptarnausi tu, – tarė jis nepakeldamas akių nuo užrašų.
Pažvelgiau į svečio pavardę ir pajutau, kaip viduje viskas nemaloniai sustingo.
Andrejus Levčenka.
Man nereikėjo klausti, kas jis toks, nes per tris darbo savaites jau kelis kartus girdėjau darbuotojus pašnibždomis aptarinėjant jo apsilankymus.
Jam buvo trisdešimt treji metai, jis valdė dideles įmones, nekilnojamąjį turtą ir kelias transporto bendroves, o kai kurie žmonės tvirtino, kad tikrojo jo turto net neįmanoma suskaičiuoti.
Oficialiai Andrejus buvo sėkmingas verslininkas, tačiau tam tikruose sluoksniuose jį vadino žmogumi, vadovaujančiu vienai įtakingiausių miesto nusikalstamų grupuočių.
– Gal geriau ten paskirti Mariną? – atsargiai paklausiau, prisiminusi vyresniąją padavėją, kuri anksčiau aptarnaudavo šį staliuką.
Ostapas pagaliau pakėlė galvą ir pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau pasiūliusi uždaryti restoraną pačiame vakarienės įkarštyje.
– Marina susirgo, todėl šiandien tai tavo atsakomybė, – pasakė jis ir pridūrė, kad svečias nemėgsta laukti ir netoleruoja aplaidumo.
Grįžau į salę, stengdamasi numalšinti pirštų drebulį, ir dar kartą patikrinau devintojo staliuko serviravimą.
Laikrodis rodė 20.30, kai prie įėjimo privažiavo keli prabangūs automobiliai, o po kelių minučių į restoraną įžengė Andrejus, lydimas penkių vyrų.
Pirmiausia mane pribloškė jo išvaizda.
Jis buvo aukštas, plačiapetis ir stebėtinai gražus vyras tamsiais plaukais, griežtais veido bruožais ir pilkomis akimis, kurios, regis, pastebėdavo kiekvieną smulkmeną.
Tačiau dar labiau nustebino tai, kad jis beveik nekreipė dėmesio į aplink jį besisukiojančius žmones.
Vienas vyras atitraukė jam kėdę, kitas apžiūrėjo gretimus staliukus, o trečias tyliai pasikalbėjo su vadovu, po to visi penki įsitaisė šalia savo viršininko.
Paėmiau padėklą, sudėjau ant jo krištolines taures ir patraukiau devintojo staliuko link, mintyse kartodama pasisveikinimo žodžius, kuriuos per mokymus buvome verčiami išmokti atmintinai.
Viskas sugriuvo tą akimirką, kai Andrejus pakėlė į mane akis.
Viena taurė išslydo man iš pirštų, trenkėsi į marmurines grindis ir subyrėjo į dešimtis blizgančių šukių.
Keli lankytojai atsisuko, o penki vyrai prie Andrejaus stalo vienu metu nutilo.
Pajutau, kaip kraujas plūstelėjo į veidą, nes žinojau, kad sudaužyta taurė kainavo šešiolika tūkstančių grivinų.
Man tai buvo milžiniška suma, ir iškart įsivaizdavau, kaip vadovas pareikalaus atlyginti nuostolius, o paskui praneš, kad mano bandomasis laikotarpis baigtas anksčiau laiko.
– Labai atsiprašau, – sušnibždėjau ir atsiklaupiau.
Ištiesiau ranką link didžiausios šukės, tačiau išgirdau ramų vyrišką balsą.
– Palikite stiklą, panele.
Pakėliau galvą ir pamačiau, kad Andrejus žiūri tiesiai į mane.
– Kuo jūs vardu?
– Lilija Ševčuk.
– Kiek laiko čia dirbate, Lilija?
– Tris savaites, pone Levčenka.
Jis nukreipė žvilgsnį į dešinėje sėdintį vyrą, paskui vėl pažvelgė į mane.
– Vadinasi, šiandien Ostapas nusprendė patikėti mano staliuką naujokei?
Vos susilaikiau nepravirkusi, nes visi prie stalo sėdintys vyrai atidžiai sekė mūsų pokalbį.
– Galiu paprašyti, kad atsiųstų labiau patyrusią padavėją, – pasiūliau, stengdamasi kalbėti lygiu balsu.
Andrejus papurtė galvą.
– Nereikia, Lilija.
– Jūs susitvarkysite.
Jis tai ištarė be pašaipos ir be susierzinimo, tarsi iš tiesų tikėtų, kad sugebėsiu atlikti savo darbą.
Po to vadovas liepė surinkti šukes, o aš grįžau prie aptarnavimo, jausdama keistą palengvėjimą.
Kitos keturiasdešimt minučių praėjo beveik ramiai, nors vis dar pastebėdavau kiekvieną šalia Andrejaus sėdinčių vyrų judesį.
Jie mažai šypsojosi, retai žvelgė vienas į kitą ir retkarčiais tikrino telefonus, tarsi lauktų kokios nors žinutės.
Ypač nervingas atrodė vyras vardu Tarasas, kuris kelis kartus pakilo nuo stalo ir trumpai kalbėjosi telefonu prie tarnybinio koridoriaus.
Vėliau sužinojau, kad būtent jis buvo atsakingas už asmeninį Andrejaus saugumą ir daugelį metų naudojosi besąlygišku jo pasitikėjimu.
Tuo metu jo elgesys man atrodė įprastas apsaugininko darbas, todėl nesuteikiau jam jokios reikšmės.
Kai atnešiau Andrejui karštų barščių, jis padėkojo ir netikėtai paklausė, ar seniai gyvenu šiame mieste.
Papasakojau, kad persikėliau dėl darbo ir nuomojuosi nedidelį butą netoli restorano.
– Turbūt nelengva priprasti prie tokių svečių kaip aš? – paklausė jis švelniai šyptelėjęs.
Nežinojau, ką atsakyti, o Andrejus, pastebėjęs mano sutrikimą, daugiau nebeklausinėjo.
Tada pirmą kartą man pasirodė, kad už šaltos jo veido išraiškos slypi ne tik valdingas charakteris, bet ir žmogus, įpratęs nepasitikėti aplinkiniais.
Laikrodis virš baro rodė šiek tiek po devintos vakaro, kai restorano įėjimo durys staiga atsivėrė su siaubingu trenksmu.
Iš pradžių pagalvojau, kad prie įėjimo susidūrė automobiliai, nes garsas priminė sunkaus metalo smūgį į stiklą.
Tačiau jau po sekundės pamačiau vyrą, žengiantį pro išdaužytą durų angą.
Jo ūgis siekė beveik 213 centimetrų, pečiai vos tilpo tarpduryje, o skusta galva ir nejudrus veidas darė jį dar grėsmingesnį.
Jis nesidairė ir netikrino, kas yra aplinkui, nes atrodė iš anksto žinantis, kur tiksliai turi eiti.
Pirmasis apsaugininkas prie įėjimo pabandė jį sustabdyti, tačiau milžiniškas nepažįstamasis smogė vyrui anksčiau, nei šis spėjo išsitraukti pistoletą.
Apsaugininkas susmuko prie drabužinės, o antrasis saugumo darbuotojas atsitraukė kelis žingsnius ir šovė užpuolikui tiesiai į krūtinę.
Pamačiau, kaip nuo smūgio trūktelėjo jo striukės audinys, ir vieną trumpą akimirką pagalvojau, kad viskas baigta.
Tačiau milžinas judėjo toliau, tarsi kulka būtų buvusi tik nemalonus stumtelėjimas.
Jis sugriebė šovusį vyrą už drabužių ir sviedė per salę tokia jėga, kad šis trenkėsi į baro stalviršį.
Buteliai nukrito ant grindų, suskambėjo dūžtantis stiklas, ir lankytojai pagaliau suprato, kad tai, kas vyksta, neturi nieko bendra su paprastu kivirču.
Moterys ėmė klykti, padavėjai puolė prie tarnybinių durų, o keli svečiai puolė ant kelių ir bandė pasislėpti po stalais.
Stovėjau prie serviravimo vežimėlio ir stebėjau, kaip milžiniškas nepažįstamasis užtikrintai artėja prie devintojo staliuko.
Būtent tada nutiko tai, ko niekaip negalėjau tikėtis.
Penki vyrai, turėję saugoti Andrejų, pradėjo bėgti į skirtingas puses.
Vienas dingo už virtuvės durų, kitas apvertė kėdę ir nėrė už gretimo stalo, o likusieji puolė prie sienų ir tarnybinio praėjimo.
Per kelias sekundes žmogus, kurio bijojo pusė miesto, liko visiškai vienas.
Andrejus tebesėdėjo savo vietoje, padėjęs delnus ant baltos staltiesės, tačiau mačiau, kaip įsitempė jo kaklo raumenys ir pabalo pirštai.
Jis nešaukė ant apsaugininkų ir nebandė jų sulaikyti, tarsi jau būtų supratęs, kad įvyko kažkas daug rimtesnio nei paprastas užpuolimas.
Milžinas sustojo už kelių žingsnių nuo jo, lėtai išsitraukė iš už diržo ilgą peilį ir šiek tiek pakreipė galvą.
Tą akimirką išgirdau tylų moters, besislepiančios prie gretimo staliuko, kūkčiojimą ir pastebėjau, kaip jos rankose dreba maža rankinė.
Prie baro iš apvirtusio ąsočio toliau lašėjo vanduo, ir tas tylus garsas kažkodėl įstrigo mano atmintyje stipriau už riksmus.
Prieš akis iškilo virtuvės durys, iki kurių buvo likę vos keli žingsniai, ir supratau, kad dar galiu išsigelbėti.
Tereikėjo apsisukti, nubėgti iki išėjimo ir neatsigręžti.
Net šiek tiek pasukau kūną į tą pusę.
Tačiau tada pažvelgiau į Andrejų ir pamačiau jo ranką, nejudamai gulinčią ant staltiesės šalia vyno taurės.
Jis galėjo būti pavojingas žmogus, apie kurį sklandė daugybė baisių istorijų, tačiau tą sekundę priešais mane buvo vyras, kurį penki ginkluoti žmonės paliko mirti.
Nežinojau, ar jis vertas pasitikėjimo, bet puikiai supratau, kad nenoriu stebėti, kaip žmogus nužudomas man prieš akis.
Vaikystėje tėvas kelerius metus vesdavosi mane į savigynos treniruotes nedidelėje sporto salėje.
Buvau neaukšta ir liesa mergaitė, kuri nuolat skųsdavosi, kad niekada nesugebės apsiginti nuo suaugusio vyro.
Tėvas nebandė manęs įtikinti, kad galiu nugalėti bet kokį priešininką, nes tokį pažadą laikė pavojingu melu.
Vietoj to jis mokė mane pastebėti judėjimo kryptį, išlaikyti pusiausvyrą ir naudotis daiktais, kurie gali atsidurti tarp manęs ir ginkluoto žmogaus.
Jis dažnai kartodavo, kad patikimiausias būdas išgyventi – pasitraukti nuo pavojaus, o jei pasitraukti neįmanoma, reikia laimėti bent kelias sekundes.
Būtent tas sekundes prisiminiau, kai pažvelgiau į milžino stovėseną.
Jo dešinė pėda buvo šiek tiek pasukta į išorę, kairė koja likusi už nugaros, o pečiai išsidėstę taip, tarsi jis ruoštųsi staigiam puolimui.
Tėvas prieš daugelį metų buvo parodęs man panašų judesį ir aiškinęs, kad žmogus, pernelyg stipriai perkeliantis svorį į priekį, trumpą akimirką tampa priklausomas nuo savo paties įsibėgėjimo.
Tai visiškai nereiškė, kad galėčiau nugalėti milžinišką ginkluotą vyrą, tačiau suteikė galimybę sutrukdyti jo pirmajam smūgiui.
Atsargiai padėjau padėklą ant artimiausio staliuko ir žengiau į priekį.
– Traukis, mergaite, – kimiai ištarė milžinas, pastebėjęs mane.
Jo balsas skambėjo ramiai, beveik abejingai, ir dėl to man pasidarė dar baisiau.
Pažvelgiau į metalinį gaubtą, stovintį ant serviravimo vežimėlio, ir prisiminiau, kaip tėvas kartą aiškino, kodėl tvirtas daiktas priešais kūną kartais yra svarbesnis už bet kokį bandymą smogti priešininkui.
– Lilija! – staiga sušuko Andrejus.
– Nesiartink prie jo!
Girdėjau jį, bet negalėjau atitraukti akių nuo peilio.
Kai milžinas pašaipiai šyptelėjo ir žengė link manęs, mano pirštai jau buvo apsiviję metalinio gaubto rankeną.
Jis puolė staigiai, be jokio perspėjimo.
Pasukau kūną į šoną ir pakėliau gaubtą tarp savęs ir ašmenų, pajusdama kurtinantį smūgį, nuo kurio nutirpo pirštai.
Peilis trenkėsi į metalą, palikdamas gilų įbrėžimą ir nedidelį įlinkimą, o milžiniškas vyras akimirkai prarado įprastą judesių ritmą.
– Kas tave to išmokė? – suriaumojo jis, pirmą kartą pažvelgęs į mane su tikru susierzinimu.
Neatsakiau, nes tuo metu stengiausi neišleisti iš prakaituoto delno slystančios rankenos.
Būtent tada pastebėjau juodą laidą, dingstantį po jo striukės apykakle.
Milžino ausyje buvo mažytė ausinė, kuri staiga spragtelėjo, praleisdama kažkieno balsą.
– Visi penki pasitraukė.
– Dabar užbaik.
Pajutau, kaip baimę pakeičia ledinis siaubas.
Vadinasi, apsaugininkai ne šiaip pasirodė esantys bailiai.
Kažkas iš anksto įsakė jiems palikti savo viršininką be apsaugos.
Andrejus išgirdo tuos pačius žodžius ir taip išbalo, kad jo veidas tapo beveik pilkas.
– Tarasai… – vos girdimai ištarė jis.
Prisiminiau vyrą, kuris kelis kartus buvo atsitraukęs nuo stalo su telefonu, ir supratau, kad visa tai galėjo būti kruopščiai paruošti spąstai.
Milžinas daugiau nebesišypsojo, o jo žvilgsnis nuo metalinio gaubto nuslydo prie mano kojų, tarsi jis bandytų atspėti, ką ketinu daryti toliau.
– Neliesk jos, – pasakė Andrejus, lėtai kildamas nuo kėdės.
– Ji su tuo neturi nieko bendra.
Žudikas net nepasuko galvos.
– Ji pati nusprendė įsikišti.
Tą akimirką išgirdau vieno apsaugininko, besislepiančio už apversto stalo, verksmą; jis kartojo nežinojęs, kuo baigsis užpuolimas.
Niekas jam neatsakė, nes visų akys buvo nukreiptos į milžiną, kuris vėl pakėlė peilį.
Supratau, kad kitas smūgis bus daug pavojingesnis už ankstesnį.
Vyras pakeitė kojų padėtį, pasuko pečius ir pabandė priversti mane trauktis prie sienos, kur būtų beveik neįmanoma išsisukti.
Apsimečiau, kad ketinu žengti atgal, tačiau pati atsargiai atsirėmiau šlaunimi į serviravimo vežimėlį.
Vienas jo ratukas buvo šalia apverstos kėdės kojos, ir tikėjausi, kad sunki konstrukcija bent trumpam sutrukdys užpuolikui.
Milžinas pastebėjo judesį ir vėl puolė į priekį.
Pastūmiau vežimėlį, tikėdamasi nukreipti jį tarp savęs ir jo kojų.
Ir tą pačią akimirką Andrejus suriko:
– LILIJA, IŠ KAIRĖS!
– JIS TUOJ IŠSITRAUKS ANTRĄ PEILĮ!
Pasukau galvą ir pamačiau, kad žudiko kairė ranka iš tiesų slystelėjo po striuke.
Iš rankovės pasirodė trumpas sulankstomo peilio geležtės galas, kurį jis laikė atvirkštine rankena, ruošdamasis smogti man iš šono, kol gyniausi nuo ilgojo peilio.
Supratau, kad tėvas niekada neruošė manęs susidūrimui su žmogumi, gebančiu vienu metu naudotis dviem peiliais.
Visa, ko jis mane mokė, buvo viena: neleisti priešininkui priartėti tiek, kad jis galėtų pasinaudoti savo pranašumu.
Todėl net nebandžiau atremti antrojo smūgio.
Pritūpiau žemiau, iš visų jėgų stūmiau vežimėlį įstrižai ir pajutau, kaip sunkus metalinis jo rėmas trenkėsi į milžino kojas.
Jis pabandė apeiti kliūtį, tačiau vienas ratukas užkliuvo už kėdės, ir vežimėlis staigiai apsisuko aplink ją.
Vyras perkėlė svorį į priekį, kad išsilaikytų, tačiau jo dešinė koja įstrigo tarp vežimėlio ir apverstos kėdės.
Akimirkai jis iš tiesų prarado pusiausvyrą.
To pakako, kad spėčiau atsitraukti nuo antrojo peilio.
Tačiau visiškai nepakako jam sustabdyti.
Žudikas suriaumojo, keliu trenkė į vežimėlį ir beveik jį apvertė, priversdamas mane vėl trauktis.
Užkliuvau už kiliminio tako krašto ir pargriuvau ant vieno kelio, paleisdama metalinį gaubtą, kuris su kurtinančiu žvangėjimu nuriedėjo grindimis.
Dabar tarp manęs ir milžino beveik nieko nebeliko.
Jis pakėlė ranką su ilgu peiliu.
Ir tada Andrejus puolė jį.
Iki tos akimirkos jis stovėjo prie stalo, tačiau dabar peršoko apverstą kėdę ir visa jėga trenkėsi petimi į užpuoliką.
Ūgio ir svorio skirtumas buvo milžiniškas, todėl Andrejui nepavyko jo pargriauti, tačiau smūgis privertė vyrą sekundei pasisukti į šoną.
Milžinas taip staigiai nustūmė Andrejų, kad šis trenkėsi į gretimą staliuką ir nukrito ant grindų, kartu nusitempdamas staltiesę su indais.
Išgirdau jo skausmingą aimaną ir pajutau, kaip viduje viskas nutrūko.
Žudikas vėl pajudėjo mano link.
Tačiau dabar jo dešinė koja po susidūrimo su vežimėliu pastebimai vilkosi.
Nelaukiau, kol jis priartės.
Sugriebusi gretimo stalo staltiesės kraštą, staigiai patraukiau ją į save, numesdama taures ir lėkštes tiesiai jam po kojomis.
Tai negalėjo sustabdyti žmogaus, kuris išgyveno šūvį į krūtinę, tačiau privertė jį pakeisti žingsnį ir apeiti sudužusius indus.
Andrejus pasinaudojo šiuo trumpu uždelsimu.
Jis pakilo nuo grindų, sugriebė sunkią kėdę už atlošo ir pastūmė ją tarp žudiko kojų, kartu traukdamasis į šoną, kad nepakliūtų po smūgiu.
Milžinas pabandė peržengti kėdę, tačiau sužeista koja vėl jį išdavė, ir jis sukniubo ant vieno kelio.
Ilgasis peilis iškrito iš jo rankos ir nuslydo marmuru.
Puoliau prie ginklo, bet jo nepakėliau, o tiesiog koja nustūmiau po artimiausia spintele, kad žudikas negalėtų iškart jo susigrąžinti.
Antrasis peilis vis dar buvo jo kairėje rankoje.
Kai milžinas pabandė atsistoti, Andrejus užgriuvo jį iš šono, laikydamas ginkluotą ranką kuo toliau nuo savęs.
Sugriebiau šalia gulintį metalinį vežimėlį ir vėl pristūmiau jį prie užpuoliko, kad apribočiau jo judėjimo erdvę.
Vyras desperatiškai priešinosi, tačiau jam trukdė sužeista koja, o siaura erdvė tarp stalų neleido išnaudoti viso kūno svorio.
Tą akimirką iš už baro išbėgo restorano darbuotojas, kuris prieš tai skambino policijai, ir padėjo Andrejui sulaikyti ranką su peiliu.
Vienas iš pasislėpusių apsaugininkų pagaliau išdrįso išlįsti iš slėptuvės.
Pamatęs, kad žudikas jau guli ant grindų, jis pribėgo, išmušė trumpąjį peilį iš jo delno ir padėjo laikyti vyrą iki policijos atvykimo.
Stovėjau šalia, bandydama atgauti kvapą, ir negalėjau patikėti, kad vis dar esu gyva.
Mano rankos drebėjo taip stipriai, kad negalėjau net pasitaisyti iš šukuosenos išsipešusių plaukų.
Andrejus pakėlė galvą ir pažvelgė į mane.
Jo veide nebeliko ankstesnio šalto pasitikėjimo savimi.
– Lilija, ar tu sužeista?
Pabandžiau atsakyti, tačiau vietoj žodžių iš manęs išsiveržė trumpas, visiškai svetimas juokas.
Tik dabar pastebėjau ilgą įbrėžimą ant dilbio, paliktą metalinio gaubto krašto, ir skausmingą mėlynę, kuri po smūgio į vežimėlį pradėjo ryškėti ant šlaunies.
– Atrodo, ne, – pagaliau ištariau.
Jis pažvelgė į mano rankas, paskui į milžinišką vyrą, kurį laikė prie apversto stalo.
– Tu išgelbėjai man gyvybę.
Papurtiau galvą.
– Aš tiesiog nenorėjau, kad jis jus nužudytų.
Andrejus kurį laiką tylėjo, tarsi nesuprastų skirtumo tarp šių dviejų paaiškinimų.
Paskui lėtai atsisėdo ant artimiausios kėdės ir užsidengė veidą delnais.
Būtent tada pirmą kartą pamačiau, kaip stipriai jis buvo išsigandęs.
Po kelių minučių į restoraną atvyko policijos pareigūnai ir medikai, o lankytojų paprašė likti vietose, kol pareigūnai rinko parodymus.
Prie įėjimo buvę apsaugininkai buvo išvežti apžiūrai, o užpuolikas sulaikytas ir perduotas medikams, nes po kritimo skundėsi stipriu kojos skausmu.
Vėliau paaiškėjo, kad po striuke jis dėvėjo neperšaunamą liemenę, kuri ir paaiškino, kodėl kulka jo nesustabdė.
Jis visai nebuvo nepažeidžiamas monstras, kokiu man pasirodė pirmosiomis užpuolimo sekundėmis.
Tai buvo stambus, fiziškai gerai pasirengęs žmogus, kuris iš anksto tikėjosi aplinkinių baimės ir savo jėgos pranašumo.
Tačiau daug baisesnis pasirodė kitas dalykas.
Kai policininkai pradėjo peržiūrėti vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, paaiškėjo, kad užpuolimas iš tiesų buvo suplanuotas iš anksto.
Vienos vidinės kameros įraše matėsi, kaip Tarasas prieš pat įvykį kalbėjosi telefonu prie tarnybinio išėjimo.
Kitas įrašo fragmentas rodė, kad keli apsaugininkai pradėjo judėti link išėjimų dar prieš milžinui išlaužiant įėjimo duris.
Prisiminiau balsą, nuskambėjusį iš žudiko ausinės, ir papasakojau tyrėjui viską, ką girdėjau susidūrimo metu.
Andrejus sėdėjo šalia, kol daviau parodymus, ir atidžiai klausėsi kiekvieno žodžio.
Kai pakartojau frazę apie penkis vyrus, kurie turėjo pasitraukti, jis sunkiai atsiduso ir paprašė policininko ypatingą dėmesį skirti Tarasui.
Paaiškėjo, kad būtent šis žmogus buvo atsakingas už Andrejaus dienotvarkę, jo maršrutus ir apsaugos sudėtį susitikimų metu.
Jis daugelį metų buvo šalia jo, lydėdavo į derybas ir žinojo net apie tas vakarienes, kurios niekada nepatekdavo į oficialią dienotvarkę.
Andrejus juo taip pasitikėjo, kad retai tikrindavo jo nurodymus kitiems darbuotojams.
Ir būtent šis pasitikėjimas leido išdavystei vos netapti mirtina.
Tarasas buvo sulaikytas po to, kai tyrėjai palygino telefoninių ryšių duomenis, kamerų įrašus ir restorano darbuotojų parodymus.
Vėliau paaiškėjo, kad jis perdavė informaciją apie vakarienės vietą ir laiką žmonėms, kurie užsakė užpuolimą, ir pasirūpino dalies apsaugos atsitraukimu.
Vienas apsaugininkas prisipažino gavęs įsakymą nesikišti, nors tvirtino iki paskutinės akimirkos nesupratęs, kad kalbama apie tikrą žmogžudystę.
Kiti bandė paaiškinti savo pabėgimą baime, tačiau vaizdo įrašai rodė, kad jie pradėjo palikti savo vietas dar iki tiesioginio pavojaus.
Istorija pasirodė sudėtingesnė už paprastą užpuolimą, o tyrimas užtruko gerokai ilgiau, nei galėjau įsivaizduoti.
Man kelis kartus teko grįžti duoti papildomų parodymų, tikslinti įvykių seką ir pasakoti apie trumpą pokalbį, kurį girdėjau per žudiko ausinę.
Tačiau sunkiausias prisiminimas buvo ne peiliai, ne šūvis ir net ne milžiniškas vyras, kuris vos manęs nenužudė.
Mintimis nuolat grįždavau į tą sekundę, kai visi ginkluoti vyrai paliko Andrejų vieną.
Anksčiau man atrodė, kad turtai ir valdžia būtinai suteikia žmogui apsaugą.
Dabar žinojau, kokia trapi gali būti ši apsauga, jei šalia esantys žmonės lieka tik dėl pinigų ar baimės.
Praėjus kelioms dienoms po įvykio, gavau restorano vadovo žinutę su prašymu atvykti ir aptarti grįžimą į darbą.
Ilgai žiūrėjau į telefono ekraną, nesuprasdama, ar noriu vėl įžengti į salę, kurioje vos nežuvau.
Mama, sužinojusi viską, prašė manęs išeiti iš darbo ir susirasti kitą, net jei jis būtų mažiau prestižinis ir prasčiau apmokamas.
Tėvas tylėdamas išklausė mano pasakojimą, o paskui paklausė, kodėl nepasinaudojau galimybe pabėgti per virtuvę.
Ilgai negalėjau rasti atsakymo.
Galiausiai pasakiau, kad mačiau žmogų, kuriam niekas nenorėjo padėti, ir negalėjau palikti jo mirti.
Tėvas suraukė antakius ir priminė, kad jo pamokos niekada nebuvo skirtos tam, kad pulčiau po peiliu dėl svetimo žmogaus.
Nuleidau galvą, nes supratau, koks jis teisus.
Tačiau tada tėvas apkabino mane ir pridūrė, kad dabar svarbiausia ne įrodyti kam nors savo drąsą, o išmokti saugoti savo pačios gyvybę.
Pirmą kartą nuo tada, kai po užpuolimo palikau restoraną, pravirkau.
Iki tol stengiausi laikytis ramiai, atsakinėjau į tyrėjų klausimus ir net įtikinėjau mamą, kad viskas nebuvo taip baisu.
Tačiau tėvo glėbyje staiga supratau, kaip arti mirties buvau atsidūrusi.
Po savaitės kažkas pasibeldė į mano buto duris.
Ant slenksčio stovėjo Andrejus Levčenka.
Jis vilkėjo paprastą tamsų megztinį ir įprastą paltą, o šalia nebuvo nė vieno apsaugininko.
Kelias sekundes žiūrėjau į jį nesuprasdama, kodėl tokios padėties žmogus atvyko pas mane asmeniškai.
– Ar galime pasikalbėti? – paklausė jis.
Įleidau jį į mažą virtuvę, kur ant stalo stovėjo du puodeliai ir gulėjo komunalinių paslaugų sąskaitos.
Andrejus pastebėjo mano sutrikimą ir iškart pasakė, kad atėjo ne vertinti mano buto.
Jis norėjo man padėkoti.
– Jūs jau tai padarėte restorane, – priminiau, pastatydama priešais jį arbatos puodelį.
Andrejus papurtė galvą.
– Tada net nesupratau, kas iš tikrųjų įvyko.
Jis papasakojo, kad po Taraso sulaikymo peržiūrėjo kamerų įrašus ir pamatė, kaip iš pradžių pasukau virtuvės išėjimo link, tačiau paskui apsisukau ir nuėjau prie jo staliuko.
Pasak jo, ši akimirka jį sukrėtė labiau nei pats užpuolimas.
– Tu galėjai išeiti, – ištarė jis.
– Ir niekas nebūtų turėjęs teisės tavęs smerkti.
Pažvelgiau į savo rankas, ant kurių vis dar buvo nedidelių žymių nuo smūgio į metalinį gaubtą.
– Turbūt taip ir turėjau pasielgti.
Andrejus ilgai tylėjo.
Tada išsitraukė iš kišenės sulankstytą dokumentą ir padėjo jį ant stalo priešais mane.
Sunerimau, nes mažiausiai norėjau būti įtraukta į jo reikalus ar tapti kam nors skolinga.
Tačiau dokumentas pasirodė esąs patvirtinimas, kad restoranas neišskaičiuos iš mano atlyginimo pinigų už sudaužytą krištolinę taurę.
Be to, Andrejus susitarė su administracija, kad man bus suteikta tiek laiko, kiek reikės atsigauti, nerizikuojant prarasti darbo.
Žiūrėjau į popierius ir nežinojau, ką pasakyti.
– Aš to neprašiau, – pagaliau ištariau.
– Žinau.
Jis šiek tiek patylėjo, o tada pridūrė:
– Esu įpratęs, kad žmonės ateina pas mane, kai jiems ko nors reikia.
– O tu rizikavai gyvybe net nežinodama, kas aš iš tikrųjų esu.
Norėjau paklausti, ar visos istorijos apie jį buvo tiesa, bet bijojau išgirsti atsakymą.
Andrejus tarsi perskaitė mano mintis.
– Nemanyk, kad esu geras žmogus vien todėl, kad šiandien tau dėkoju, Lilija.
Pakėliau akis.
Jis kalbėjo ramiai, nebandydamas pateisinti savo reputacijos ar įtikinti manęs, kad gandai apie jį atsirado atsitiktinai.
– Turėjau pakankamai galimybių pasirinkti kitaip, – tęsė jis.
– Ne visais savo pasirinkimais didžiuojuosi.
Šis prisipažinimas buvo netikėtesnis už bet kokias brangias dovanas, kurias man galėtų pasiūlyti jo turtų turintis žmogus.
Neklausinėjau smulkmenų, nes supratau, kad vienas išgelbėjimas nepaverčia sudėtingo ir pavojingo kito žmogaus gyvenimo gražia pasaka.
Vietoj to paklausiau, kas nutiko jo apsaugai.
Andrejus atsakė, kad nebenori šalia savęs matyti žmonių, kurių buvimą lemia tik atlygio dydis.
Jis kalbėjo tyliai, tačiau jo balse buvo tiek nusivylimo, kad pirmą kartą susimąsčiau, koks vienišas gali būti įtakingas žmogus.
Prieš išeidamas jis paklausė, kodėl vis dėlto nusprendžiau įsikišti.
Ilgai žiūrėjau į jį, bandydama rasti žodžius, kurie neskambėtų pernelyg iškilmingai.
– Jūs pasakėte, kad susitvarkysiu, kai visi kiti manė, jog mane reikia atleisti dėl sudaužytos taurės.
Andrejus vos pastebimai šyptelėjo.
– Ir todėl nusprendei išgelbėti man gyvybę?
Papurtiau galvą.
– Ne.
– Bet tada jūs pamatėte manyje žmogų, o ne klaidą.
– Turbūt panorau su jumis pasielgti taip pat.
Jis nieko neatsakė.
Tik nuleido žvilgsnį į arbatos puodelį, kurį visą tą laiką laikė abiem rankomis.
Vėliau, kai jis jau stovėjo prie durų, pastebėjau, kad jo pirštai šiek tiek dreba.
Lygiai taip pat drebėjo mano rankos restorane tą vakarą, kai pirmą kartą priėjau prie devintojo staliuko.
– Ar žinai, ko dabar labiausiai bijau? – netikėtai paklausė Andrejus.
Neigiamai papurčiau galvą.
– Kad vieną dieną nuspręsi, jog privalai vėl gelbėti žmogų, kuris pats pasirinko pavojingą gyvenimą.
Nesitikėjau iš jo išgirsti tokių žodžių.
Jis pažvelgė man tiesiai į akis ir pridūrė nenorintis, kad mano drąsa kada nors taptų tragedijos priežastimi.
Jam išėjus, ilgai sėdėjau virtuvėje ir galvojau, kaip keistai pasikeitė mano požiūris į tą vakarą.
Restorane man atrodė, kad susidūriau su žmogumi, kuris apskritai nemoka bijoti.
Dabar supratau, kad jis jautė tokią pačią baimę kaip ir aš, tik buvo įpratęs slėpti ją už ramios veido išraiškos.
Į darbą grįžau ne iš karto.
Per pirmąsias kelias pamainas man buvo sunku būti prie įėjimo durų, o nukritusios taurės garsas priversdavo krūptelėti net tada, kai nieko pavojingo nevykdavo.
Tačiau vadovas Ostapas daugiau nebeleido darbuotojams juokauti apie mano nepatyrimą ir nereikalavo, kad slėpčiau patirtų išgyvenimų pasekmes.
Kartą jis net atsiprašė, kad pirmosiomis savaitėmis pernelyg dažnai versdavo mane jaustis nereikalinga.
Nesureikšminau to, tačiau jo žodžiai padėjo man galutinai patikėti, kad grįžimas į darbą buvo mano pačios sprendimas.
Užpuolimo tyrimas tęsėsi, ir retkarčiais su manimi susisiekdavo policijos pareigūnai, norėdami patikslinti detales arba pranešti apie tolesnius procesinius veiksmus.
Iš oficialių dokumentų sužinojau, kad užpuolikas dėvėjo neperšaunamą liemenę, o jo veiksmai buvo iš anksto suderinti su žmogumi, turėjusiu pasirūpinti, kad prie devintojo staliuko nebūtų apsaugos.
Apsaugininkų parodymai, kamerų įrašai ir telefoninių ryšių duomenys pamažu sudėliojo išdavystės paveikslą.
Vėliau Tarasas pripažino savo vaidmenį organizuojant užpuolimą, o bylos medžiaga dėl jo ir sulaikyto vykdytojo buvo perduota teismui.
Ši byla paliko man daug nemalonių klausimų, tačiau vienas atsakymas buvo visiškai aiškus: žmonės, buvę arčiausiai Andrejaus, pasirodė galintys parduoti jo gyvybę.
Po kurio laiko, kai jau galėjau ramiai išdirbti visą pamainą, Andrejus vėl pasirodė restorane.
Šį kartą jis atėjo vienas.
Pamačiau jį prie įėjimo, kai nešiau padėklą su tuščiais puodeliais, ir akimirkai sustingau iš nuostabos.
Jis pastebėjo mane ir vietoj įprastos šaltos veido išraiškos nusišypsojo.
– Ar devintasis staliukas laisvas? – paklausė jis.
Pažvelgiau į tą pačią vietą, kur dar visai neseniai gulėjo sudužusios taurės, stovėjo apverstas vežimėlis, o milžiniškas vyras bandė mus nužudyti.
Dabar ten vėl buvo patiesta balta staltiesė, tvarkingai stovėjo kėdės, o krištolinės taurės atspindėjo švelnią sietyno šviesą.
– Laisvas, – atsakiau.
Andrejus priėjo prie staliuko, bet neatsisėdo, kol nebaigiau serviruoti.
– Ką užsisakysite? – paklausiau atsiversdama užrašų knygelę.
Jis šiek tiek pagalvojo.
– Barščių.
– Ir, prašau, atneškite paprastą taurę.
Nevalingai nusišypsojau.
– Bijote, kad vėl sudaužysiu krištolinę?
Andrejus pažvelgė į mane taip rimtai, kad beveik pasigailėjau pajuokavusi.
– Ne, Lilija.
– Aš tiesiog nebenoriu, kad šalia manęs bijotum suklysti.
Tylėdama užrašiau užsakymą, jausdama, kaip netikėtai sušyla širdis.
Tai nereiškė, kad Andrejus staiga tapo kitu žmogumi ar kad visi pavojai jo gyvenime liko praeityje.
Jis vis dar buvo žmogus su sunkia reputacija, sudėtinga praeitimi ir sprendimais, už kuriuos pačiam teks atsakyti.
Tačiau tą vakarą tarp mūsų išnyko kažkas, ko anksčiau net nemokėjau įvardyti.
Baimė, vertusi mane žvelgti į jį iš apačios į viršų.
Dabar mačiau ne visagalį bosą, ne paslaptingą milijonierių ir ne gražų vyrą, kurio negalima nuvilti, o žmogų, išgyvenusį išdavystę.
O jis, regis, pirmą kartą pamatė manyje ne drovią padavėją, bijančią sudaužyti taurę, bet moterį, gebančią priimti savo sprendimą.
Prieš išeidamas Andrejus paliko ant stalo pinigus už vakarienę ir įprastus arbatpinigius, nebandydamas paversti dėkingumo dar viena brangia dovana.
Kai atnešiau grąžą, jis sulaikė mane vos sekundei.
– Lilija, ar galiu užduoti vieną klausimą?
Linktelėjau.
– Jei būtum iš anksto žinojusi, koks pavojingas bus tas vakaras, ar vis tiek būtum priėjusi prie manęs?
Pažvelgiau į jį ir pirmą kartą nebandžiau ieškoti atsakymo, kuris patiktų turtingam ir įtakingam svečiui.
– Nežinau, Andrejau.
– Aš labai išsigandau.
– Ir daugiau niekada nenoriu patirti nieko panašaus.
Jis lėtai linktelėjo.
– Tai sąžiningas atsakymas.
Jau ruošiausi eiti, bet sustojau ir pridūriau:
– Tik viena žinau tikrai: daugiau niekada neleisiu baimei už mane spręsti, kuo turiu būti.
Jo akyse atsirado išraiška, kurios anksčiau niekada nebuvau pastebėjusi.
Tai nebuvo nei dėkingumas, nei nuostaba.
Tai buvo pagarba.
Andrejus atsistojo, pasitaisė švarką ir patraukė link išėjimo, tačiau prie pat durų atsigręžė į devintąjį staliuką, tarsi norėtų įsitikinti, kad dabar ten iš tiesų viskas ramu.
Žiūrėjau jam pavymui ir prisiminiau tą vakarą, kai penki ginkluoti vyrai bėgo nuo pavojaus, o aš likau stovėti priešais žmogų, kurio negalėjau sustabdyti vien savo jėga.
Netapau veiksmo filmo heroje, neįgijau antgamtinių galių ir nenustojau bijoti mirties.
Man tiesiog pavyko pasinaudoti keliomis sekundėmis, tėvo pamokomis ir savo ryžtu, o paskui šalia atsirado žmonių, kurie padėjo užbaigti tai, ką pradėjau.
Netrukus vėl priėjau prie devintojo staliuko nurinkti indų ir taurės atspindyje pamačiau savo veidą.
Ta mergina, kuri tris savaites bijojo kiekvieno griežto žvilgsnio ir laikė save nepakankamai gera prabangiam restoranui, dabar man atrodė labai tolima.
Ir tada pagaliau supratau žodžių, kuriuos Andrejus ištarė per pirmąjį mūsų susitikimą, prasmę.
„Jūs susitvarkysite.“
Jis juos ištarė, kai stovėjau priešais jį drebančiomis rankomis, o prie mano kojų gulėjo sudaužyta taurė.
O po kelių savaičių, kai vėl ramiai dėsčiau indus ant devintojo staliuko, tiems žodžiams jau nebereikėjo svetimo patvirtinimo.
Nes dabar pati žinojau: aš susitvarkiau.
