Kai oro linijų darbuotojai pranešė, kad mano skrydis į Londoną atšauktas, susierzinau, tačiau net negalėjau įsivaizduoti, kad šis nepatogumas išgelbės mano šeimą nuo tikros tragedijos.
Užsienyje turėjau praleisti kelias dienas, todėl nusprendžiau nežadinti nėščios žmonos vėlyvu telefono skambučiu ir tiesiog grįžti namo.
Automobilio skaitmeninis laikrodis rodė 01.47 val., kai pastačiau automobilį priešais mūsų daugiabutį viename iš Ukrainos regioninių centrų.
Lietus barb en o į stogą, šaltas vanduo nuo plaukų tekėjo man už apykaklės, o galvoje sukosi tik viena mintis – kuo greičiau atsigulti į šiltą lovą šalia Olenos.
Ji buvo trečią mėnesį nėščia, ją stipriai vargino rytinis pykinimas, o pastaruoju metu ji taip pat prastai miegojo.
Stengiausi be reikalo jos nejaudinti, todėl net įėjimo duris atidariau itin atsargiai.
Iš virtuvės sklido silpnas vakare mamos virto barščių kvapas, o prieškambaryje, šalia veidrodžio, blankiai švietė nedidelė lemputė.
Padėjau kelioninį krepšį ant grindų ir jau ketinau nusivilkti šlapią švarką, kai iš miegamojo išgirdau riksmą.
— Rėk, kiek tik nori!
— Andrejus dabar pakeliui į Londoną, ir niekas neateis tavęs gelbėti!
Tai buvo mano motinos balsas.
Iš pradžių pamaniau, kad neteisingai išgirdau, nes moteris, ištarusi šiuos žodžius, dar tą patį rytą pabučiavo Oleną į skruostą ir pažadėjo ja rūpintis.
Tuomet pasigirdo smūgis.
Po jo sekė skausmingas aimanavimas, nuo kurio man sustingo pirštai.
Atsargiai priėjau prie miegamojo ir pažvelgiau pro pravertas duris.
Olena gulėjo šalia lovos, susirietusi ant šono, o mano motina Galina laikė ją už riešo ir reikalavo pasakyti seifo kodą.
Žmonos veidas buvo ištinęs, iš suskeldėjusios lūpos sunkėsi kraujas, o laisvąja ranka ji desperatiškai saugojo pilvą.
Kitoje kambario pusėje mano jaunesnioji sesuo Marta plaktuku bandė sudaužyti elektroninę seifo spyną.
Prie jos kojų stovėjo atviras lagaminas, į kurį jau buvo sudėti mūsų santaupos, auksiniai papuošalai ir keli aplankai su svarbiais dokumentais.
— Mama, greičiau, – ir toliau smūgiuodama susierzinusi pasakė Marta.
— Jei rytoj neturėsime dokumentų, bus per vėlu!
Motina dar stipriau suspaudė Olenos ranką.
— Girdėjai?
— Pasakyk kodą!
— Aš jo nežinau, – sušnibždėjo žmona.
— Andrejus man niekada nepasakė kombinacijos.
Tai nebuvo tiesa.
Olena žinojo kodą, nes seifas priklausė mums abiem, tačiau net ir tą akimirką ji stengėsi apsaugoti viską, ką kartu kaupėme daugelį metų.
Žengiau į priekį, pasiruošęs įsiveržti į kambarį, atstumti motiną ir išplėšti plaktuką iš sesers rankų.
Tačiau sustojau.
Pirmą kartą gyvenime aiškiai supratau, kad abi šios moterys sugeba ne tik sužaloti mano žmoną, bet ir vėliau visiškai kitaip pateikti tai, kas įvyko.
Motina visada mokėjo įtikinti žmones, kad būtent ji yra labiausiai nuskriausta.
Kai prieš kelerius metus Marta įklimpo į skolas, Galina pasakojo giminaičiams, kad sesuo tėra aplinkybių auka, o aš, kaip vyresnysis brolis, privalau jai padėti.
Ir aš jai padėjau.
Mokėjau jos skolas, sąskaitas, remonto išlaidas ir daugybę kitų išlaidų, apie kurias man dažnai pranešdavo tik tada, kai pinigų jau reikėdavo.
Kartais susierzindavau, kartais ginčydavausi, tačiau beveik visada pervesdavau prašomą sumą.
Įtikinėjau save, kad artimųjų palaikymas yra natūrali žmogaus, kuriam gyvenime šiek tiek labiau pasisekė, pareiga.
Dabar šis įsitikinimas atrodė ypač kartus.
Kai Olena pastojo, motina paklausė, ar galėtų laikinai apsigyventi pas mus, tvirtindama, kad jaunai moteriai reikia pagalbos ir ramybės.
Ji atsinešė naminio maisto, įsikūrė mažame svečių kambaryje ir prieškambaryje pakabino siuvinėtą ukrainietišką apeiginį rankšluostį, kurį saugojo daugelį metų.
— Dabar turėsiu dar vieną dukrą, – tuomet pasakė ji, apkabindama Oleną.
Žmona nusišypsojo, o aš pajutau palengvėjimą, nes dėl darbo dažnai keliaudavau ir nerimavau, kad ji lieka viena.
Pirmosiomis savaitėmis viskas atrodė beveik tobula.
Motina gamino pietus, klausinėjo Olenos, kaip ji jaučiasi, ir net primindavo man pirkti tokius maisto produktus, kuriuos žmona nėštumo metu lengviau toleruodavo.
Tik retkarčiais pastebėdavau, kad Olena nutildavo, kai Galina įeidavo į kambarį.
Kartą paklausiau, ar viskas gerai, tačiau ji atsakė, kad tiesiog yra pavargusi.
Daugiau neklausinėjau.
Vėliau ne kartą prisiminiau būtent tą pokalbį.
Galbūt viskas būtų susiklostę kitaip, jei tuomet būčiau atidžiau pažvelgęs jai į akis.
Tačiau tą naktį apgailestauti jau nebebuvo laiko.
Išsitraukiau telefoną, įjungiau kamerą ir pradėjau filmuoti pro tarpą tarp durų.
Ekrane pasirodė laiko žyma – 01.49 val.
Nufilmavau apgadintą seifą, plaktuką, atvirą lagaminą, motinos grasinimus ir Olenos bandymus apsaugoti savo pilvą.
Kai Marta pasakė, kad niekada nesužinosiu, kas čia vyksta, norėjau įsiveržti į kambarį ir sušukti, kad ji klysta.
Tačiau toliau ramiai laikiau telefoną.
Įrodymai buvo vienintelis būdas neleisti joms paversti šio užpuolimo dar viena šeimos istorija, kurioje kalti visi, išskyrus jas pačias.
Kartais pavojingiausias melas grindžiamas ne įtikinamais žodžiais, o įsitikinimu, kad artimieji nereikalaus įrodymų.
Paskambinau pagalbos tarnyboms, nurodžiau adresą ir pranešiau, kad dvi moterys užpuolė mano nėščią žmoną, jai grasina ir bando pavogti mūsų turtą.
Man uždavė kelis klausimus, o tada pranešė, kad siunčia pagalbą.
Tą akimirką Marta išgirdo mano balsą.
Plaktukas sustingo jos rankoje, ir ji lėtai pasuko galvą.
Po jos atsisuko ir motina.
— Andrejau?
Jos veide pasirodė tokia nuoširdi siaubo išraiška, kad akimirką priešais save išvydau visiškai nepažįstamą žmogų.
— Kaip tu čia atsiradai?
— Juk turėjai būti Londone!
Įėjau į miegamąjį ir priėjau prie Olenos.
Ji pakėlė į mane akis, ir pirmą kartą tą naktį jose sužibo palengvėjimas.
— Andrejau, – vos girdimai ištarė ji.
Tuomet jos veidas išbalo, vokai užsimerkė, o kūnas ėmė svirti ant grindų.
Pagavau ją dar prieš tai, kai jos galva trenkėsi į naktinį staliuką.
Olena buvo be sąmonės.
Atsargiai prilaikiau jos galvą ir stebėjau kvėpavimą, kartu stengdamasis be reikalo jos nejudinti.
— Ką jūs jai padarėte? – paklausiau.
Motina iškart pradėjo verkti.
Ašaros pasirodė tarsi pagal komandą, o jos balsas virto tuo pažįstamu virpančiu šnabždesiu, kurį ji visada naudodavo, kai norėdavo sukelti man kaltės jausmą.
— Sūneli, tu viską neteisingai supratai, – pasakė ji.
— Olena norėjo paimti tavo pinigus, o mes bandėme jai sutrukdyti.
Pažvelgiau į seserį.
Marta skubiai paslėpė plaktuką už nugaros.
— Ji jau seniai nuo tavęs kažką slepia, Andrejau, – pasakė sesuo.
— Mes tik norėjome tave apsaugoti.
Pažvelgiau į sumuštą žmoną, o paskui į atvirą lagaminą su mūsų daiktais.
— Aš viską nufilmavau, – atsakiau.
— Policija jau pakeliui.
Motina bandė mane apkabinti, tačiau atsitraukiau.
— Bet aš juk tavo motina!
— Tuomet turėjai apsaugoti mano žmoną, o ne ją užpulti.
Kambaryje įsivyravo tyla, kurią pertraukė tik sunkus Martos kvėpavimas ir tylus lietaus šnarėjimas už lango.
Iš gatvės pasigirdo artėjančio automobilio garsas, o po kelių akimirkų sienomis nuslinko raudoni ir mėlyni šviesos atspindžiai.
Kaip tik tada lagamine pastebėjau ploną aplanką su Olenos vardu.
Dokumentai buvo sudėti atskirai nuo mūsų finansinių dokumentų, tarsi juos būtų ketinta pirmiausia paslėpti arba sunaikinti.
Ant viršelio buvo nurodyta trijų mėnesių senumo data.
Atsargiai ištiesiau ranką link aplanko, vis dar prilaikydamas žmoną.
Marta išbalo.
— Neliesk jo, Andrejau.
Motina taip pat žengė mano link.
— Sūneli, prašau, dabar ne.
Tačiau jau buvau atvertęs pirmąjį puslapį.
Priešais mane gulėjo Olenos prašymas bankui patikrinti bandymą panaudoti jos parašą sudarant kito asmens skolinį įsipareigojimą.
Dokumente buvo nurodyta pateikimo data, registracijos numeris ir prašymas paaiškinti, ar jos vardu buvo pateikta kokių nors paraiškų.
Perskaičiau tekstą kelis kartus.
Mano žmona dar gerokai prieš tą naktį buvo pastebėjusi kažką įtartino, pareikalavusi patikrinimo ir dėl kažkokios priežasties man nieko nepasakiusi.
Iš aplanko išslydo dar vienas lapas.
Tai buvo skolinio įsipareigojimo kopija, kurioje Marta buvo nurodyta kaip skolininkė, o Olena – kaip laiduotoja.
Prie jos vardo buvo parašas, kurį nepažįstamas žmogus lengvai galėjo palaikyti tikru.
Tačiau aš pažinojau žmonos rašyseną.
Paskutinių savo pavardės raidžių ji niekada nerašydavo taip.
Dar žemiau buvo mano motinos parašas kaip liudytojos.
— Tai klastotė, – pasakiau.
Galina tylėjo.
— Ar žinojai, kad Marta pasinaudojo Olenos vardu?
Motina pažvelgė į dokumentą ir staiga pasakė:
— Tu nesupranti, kas nutiko.
Tą akimirką į butą įėjo policijos pareigūnai, o paskui juos – greitosios medicinos pagalbos darbuotojai.
Kol medikai teikė pagalbą Olenai, policininkai paprašė nieko neliesti ir pradėjo aiškintis įvykio aplinkybes.
Motina nedelsdama pakartojo savo istoriją, esą žmona bandė mane apvogti.
Tuomet parodžiau įrašą.
Vaizdo įraše buvo matyti, kaip Galina laiko Oleną, reikalauja kodo, o Marta daužo seifo užraktą.
Garso įrašas buvo pakankamai aiškus, kad būtų girdimi grasinimai ir sesers žodžiai apie dokumentus, kurių joms reikėjo kitą dieną.
Vienas policininkas kelias sekundes žiūrėjo į ekraną, o paskui paprašė Galinos atsitraukti nuo manęs.
Marta pradėjo verkti.
Ji kartojo, kad neketino skriausti Olenos, kad viskas išėjo iš kontrolės ir kad motina pažadėjo sutvarkyti šį reikalą be jokio skandalo.
Tačiau įraše aiškiai girdėjosi, kaip sesuo ragino paskubėti, kol esu toli nuo namų.
Greitosios pagalbos darbuotojai atsargiai perkėlė Oleną ant neštuvų.
Norėjau iškart išvykti kartu su ja, tačiau policininkas paprašė palikti savo kontaktinius duomenis ir išsaugoti originalų vaizdo įrašą.
Papasakojau viską, ką mačiau, nurodžiau grįžimo namo laiką ir apibūdinau lagamine rastus dokumentus.
Tuomet išvykau paskui žmoną.
Greitosios pagalbos automobilyje laikiau Oleną už rankos, žiūrėjau į nejudantį jos veidą ir stengiausi negalvoti apie blogiausią.
Man buvo nepakeliama įsivaizduoti, kad vos prieš valandą galėjau sėdėti lėktuve, o tuo metu mano motina būtų mušusi moterį, nešiojančią mano vaiką.
Ligoninėje Olena buvo apžiūrėta, patikrinta jos sveikatos būklė ir nėštumo eiga.
Stovėjau koridoriuje, rankose laikydamas šlapią švarką, kol gydytojas man pasakė, kad vaisiaus širdies plakimas yra girdimas, o po užpuolimo žmoną reikia toliau stebėti.
Pirmą kartą per kelias valandas galėjau giliai įkvėpti.
Tačiau palengvėjimas dar nereiškė, kad pavojus visiškai praėjo.
Gydytojai paaiškino, kokių tyrimų ir kokio stebėjimo dar reikės, o aš pažadėjau laikytis visų rekomendacijų.
Kai Olena atgavo sąmonę ir pamatė mane prie lovos, ji iškart uždėjo delną ant pilvo.
— Ar su kūdikiu viskas gerai?
— Gydytojai jį apžiūrėjo, širdelė plaka, – atsakiau.
— Jie ir toliau stebės jūsų abiejų būklę.
Ji užmerkė akis, o ašaros nuriedėjo jos skruostais.
Kelias minutes tylėjome.
Nenorėjau jos klausinėti iškart po visko, ką jai teko išgyventi, tačiau ji pati pastebėjo šalia manęs gulintį aplanką.
Jos veido išraiška pasikeitė.
— Ar matei dokumentus?
Linktelėjau.
— Kodėl man nieko nepasakei, Olena?
Ji ilgai žiūrėjo į mūsų sunertas rankas.
Tuomet tyliai paklausė:
— Jei prieš tris mėnesius būčiau tau pasakiusi, kad tavo motina ir sesuo naudoja mano vardą svetimoms skoloms, ar būtum iškart manimi patikėjęs?
Norėjau atsakyti teigiamai.
Tačiau žodžiai įstrigo gerklėje.
Mat prisiminiau dešimtis pokalbių, per kuriuos Olena atsargiai išreikšdavo abejones dėl dar vieno Martos prašymo duoti pinigų.
Prisimenu, kaip supykau, kai žmona pasiūlė pirmiausia patikrinti dokumentus, o tik tada sumokėti dar vieną sesers skolą.
Aš ant jos nerėkiau ir nedraudžiau reikšti savo nuomonės, tačiau pernelyg dažnai kartojau tą pačią frazę.
„Juk tai mano šeima.“
Olena žiūrėjo į mane, ir atrodė, kad jau žino, apie ką galvoju.
— Nenorėjau jų kaltinti neturėdama įrodymų, – pasakė ji.
— Todėl nusprendžiau pirmiausia viską patikrinti.
Prieš tris mėnesius tarp dokumentų, kuriuos Marta paliko šalia namų spausdintuvo, ji atsitiktinai rado dokumento su savo vardu kopiją.
Iš pradžių Olena pamanė, kad sesuo netyčia išspausdino svetimą failą.
Tačiau netrukus ji pastebėjo įrašą apie laidavimą ir skolos sumą, apie kurią niekada nebuvo girdėjusi.
Ji perskaitė dokumentą iki galo ir pamatė parašą, panašų į jos pačios.
Parašas buvo suklastotas.
Olena nufotografavo lapą, išsaugojo kopiją ir paklausė Martos, ką visa tai reiškia.
Sesuo atsakė, kad tai tik preliminarus dokumento pavyzdys, kurio niekas neketina naudoti.
Tačiau dar tą patį vakarą pas Oleną atėjo mano motina.
Galina pasakė, kad Marta pateko į sunkią finansinę padėtį ir jai tereikia šiek tiek laiko, kad grąžintų pinigus.
— Ji paprašė manęs nesikišti, – pasakojo žmona.
— Ji sakė, kad Andrejus jau tiek daug padėjo seseriai, jog dar viena problema visiškai sužlugdytų jo ramybę.
Olena pasiūlė viską aptarti kartu su manimi.
Motina kategoriškai atsisakė.
Ji perspėjo, kad jei sužinočiau apie šiuos dokumentus, Marta galutinai prarastų galimybę susitarti su kreditoriais, o giminaičiai apkaltintų Oleną suardžius šeimą.
— Ji pasakė, kad tu man to niekada neatleisi, – sušnibždėjo žmona.
Suspaudžiau jos delną.
— Kodėl ja patikėjai?
— Nes tu visada jas gyniai, Andrejau.
— Net tada, kai jos pačios pripažindavo savo klaidas.
Šie žodžiai skaudino labiau nei bet koks kaltinimas.
Olena tęsė savo pasakojimą.
Ji pati kreipėsi į banką, norėdama patikrinti, ar kas nors nebandė prisiimti įsipareigojimų pasinaudodamas jos asmens duomenimis, ir pareikalavo patikrinti dokumentų autentiškumą.
Paaiškėjo, kad kažkas iš tiesų bandė pateikti atitinkamus dokumentus, tačiau nebuvo patvirtinta, kad procedūra, kurioje dalyvavo ji, būtų visiškai užbaigta.
Olena oficialiai pranešė, kad nesutiko laiduoti ir nepasirašė jokių dokumentų sesers vardu.
Ji išsaugojo atsakymą ir savo prašymo kopiją.
Paklausiau jos, kodėl net ir po to tylėjo.
— Pirmiausia norėjau gauti patvirtinimą, o tada ramiai su tavimi pasikalbėti, – atsakė ji.
— Tačiau tavo mama sužinojo, kad buvau banke.
Galina pastebėjo laišką, kurį Olena buvo palikusi šalia spausdintuvo, ir pareikalavo paaiškinti, kas tai.
Kai žmona pasakė neleisianti naudotis savo vardu, motina pradėjo kaltinti ją nedėkingumu.
Paskui pagrasino papasakosianti man, kad Olena slapta renka dokumentus prieš mano šeimą ir bando nuteikti mane prieš motiną.
Oleną išgąsdino ne pats grasinimas, o galimybė, kad iš tiesų ja suabejosiu.
Todėl ji paslėpė kopijas aplanke ir nusprendė palaukti tinkamo momento, kai galės man viską parodyti iš karto.
Ji tikėjosi, kad po banko įspėjimo sesuo atsisakys savo plano.
Tačiau ji klydo.
Likus kelioms dienoms iki mano išvykimo, Marta vėl pasirodė mūsų namuose.
Ji atrodė išsekusi, beveik nieko nevalgė ir nuolat pašnibždomis kalbėjosi su motina.
Nusprendžiau, kad sesuo vėl turi finansinių problemų, ir net pasiūliau apie tai pasikalbėti vėliau, kai grįšiu iš Londono.
Dabar man buvo aišku, kodėl abi moterys taip nervinosi.
Artėjo vienos iš Martos skolų grąžinimo terminas.
Ji negalėjo jos padengti pati ir tikėjosi, kad mūsų turto sąskaita gaus pinigų arba kokią nors kitą skolos užtikrinimo priemonę.
Motina žinojo apie skolą ir pažadėjo jai, kad aš bet kuriuo atveju padėsiu.
Tačiau šį kartą suma buvo per didelė, kad jos galėtų tiesiog paprašyti manęs pervesti pinigus.
Be to, Olena jau buvo išsiaiškinusi, kad kažkas bandė pasinaudoti jos vardu.
Kai pranešiau apie kelionę į Londoną, jos nusprendė pasinaudoti mano nebuvimu.
Marta ketino paimti pinigus ir auksinius papuošalus iš darbo kambario bei gauti dokumentus iš seifo, kuriuos kitą dieną planavo parodyti kreditoriui.
Motina turėjo įtikinti Oleną joms nesipriešinti.
Pasak žmonos, viskas prasidėjo nuo pokalbio.
Galina įėjo į miegamąjį ir pareikalavo kodo, paaiškindama, kad Martą būtina skubiai gelbėti.
Olena atsisakė.
Ji priminė, kad niekas neturi teisės disponuoti mūsų bendromis santaupomis be mano sutikimo.
Motina pavadino ją savanaude ir pasakė, kad gera žmona privalo suprasti vyro šeimos poreikius.
Olena paprašė abiejų moterų išeiti ir perspėjo, kad man paskambins.
Tada Marta išplėšė jai telefoną iš rankų.
Kilo ginčas, kurio metu motina sugriebė Oleną už rankos, nustūmė ją ir prispaudė prie grindų, reikalaudama pasakyti kodą.
Žmona bandė atsistoti ir apsaugoti pilvą.
Marta toliau daužė seifą plaktuku.
Kaip tik tą akimirką grįžau namo.
Baigusi pasakoti, Olena pasisuko į langą.
— Maniau, kad galėsiu jas sustabdyti be jokio skandalo, – pasakė ji.
— Atrodė, kad jos tiesiog pasitrauks, jei parodysiu, jog žinau apie dokumentus.
Neradau žodžių.
Norėjau pasakyti, kad ji turėjo man pranešti anksčiau ir kad galbūt būtų buvę galima išvengti visko, kas nutiko.
Tačiau supratau, kad ji tylėjo ne todėl, jog norėjo mane apgauti.
Ji bijojo, kad jos pačios vyras ja nepatikės, jei teks apkaltinti jo motiną.
Paslinkau arčiau ir atsargiai pabučiavau jai ranką.
— Atleisk man, – pasakiau.
— Neturėjai likti su tuo viena.
Olena pravirko dar stipriau.
Kitomis dienomis policija tyrė vaizdo įrašą, lagamine rastus dokumentus ir visų įvykio dalyvių parodymus.
Originaliame faile buvo išsaugotas filmavimo laikas, o mano skambutis pagalbos tarnyboms patvirtino įvykių seką.
Medicininėje dokumentacijoje buvo užfiksuoti sužalojimai, kuriuos Olena patyrė per užpuolimą.
Atskirai buvo tiriamos skolinio įsipareigojimo dokumento, kuris esą buvo pasirašytas mano žmonos vardu, atsiradimo aplinkybės.
Dokumentų palyginimas atskleidė esminius skirtumus tarp tikrojo Olenos parašo ir parašo ginčijamame dokumente.
Iš pradžių Marta tvirtino, kad mano žmona savanoriškai sutiko jai padėti, tačiau vėliau prisipažino panaudojusi parašo pavyzdį iš senų dokumentų.
Savo veiksmus ji teisino neviltimi ir skolų baime.
Motina bandė vaizduoti save kaip žmogų, kuris tik norėjo išgelbėti dukrą nuo finansinės katastrofos.
Tačiau jos parašas buvo ant skolinio įsipareigojimo dokumento, o vaizdo įraše buvo matyti, kaip ji jėga reikalauja prieigos prie mūsų pinigų.
Kai jai parodė atitinkamą įrašo dalį, Galina nesugebėjo paaiškinti, kodėl žmogus, kuris esą turėtų saugoti svetimą turtą, muša nėščią moterį.
Vėliau Marta prisipažino, kad jos ketino be mano leidimo pasiimti grynuosius pinigus ir papuošalus.
Ji taip pat patvirtino, kad kai kuriuos dokumentus norėjo panaudoti derybose su kreditoriumi, nes ketino mūsų turtą pateikti kaip galimą skolos grąžinimo šaltinį.
Jos neturėjo jokios teisės disponuoti mūsų nuosavybe.
Turėjau iš naujo peržiūrėti finansinius dokumentus, banko operacijas ir visus atvejus, kai anksčiau padėdavau motinai bei seseriai.
Paaiškėjo, kad dalis pinigų, kuriuos pervesdavau tam tikroms sąskaitoms ir išlaidoms padengti, buvo panaudota visiškai kitaip, nei jos man pasakodavo.
Marta slėpė tikrąjį savo skolų dydį, o motina palaikė jos paaiškinimus tikėdamasi, kad ir toliau padėsiu neklausinėdamas.
Prisimenu, kaip Olena kartą pasiūlė sudaryti šeimos išlaidų sąrašą, kad žinotume, kiek iš tikrųjų išleidžiame padėdami giminaičiams.
Tuomet motina įsižeidė ir pasakė, kad žmona bando skaičiuoti pinigus, išleidžiamus artimiausiems žmonėms.
Aš stojau į motinos pusę.
Dabar man buvo gėda prisiminus tą pokalbį.
Saugoti šeimą nereiškia leisti kai kuriems jos nariams skriausti kitus.
Tęsiantis tyrimui, perdaviau visus turimus dokumentus ir patvirtinau, kad nei Olena, nei aš nedavėme sutikimo disponuoti mūsų pinigais ar turtu.
Seseriai teko atsakyti už bandymą pasisavinti mūsų daiktus ir suklastoto parašo panaudojimą, o motinai – už dalyvavimą įvykyje ir smurtą prieš Oleną.
Tolesni teisiniai procesai užtruko, tačiau mums svarbiausia buvo aišku jau tada: motinos teiginiai, kad žmona bandė mane apiplėšti, neatitiko tikrovės.
Nė vienas iš rastų dokumentų nesuteikė Martai teisės disponuoti mūsų pinigais.
Sesers skolos liko jos pačios įsipareigojimais.
Olena neprivalėjo už jas atsakyti vien todėl, kad kažkas dokumente įrašė jos vardą.
Taip pat ėmėmės priemonių, kad giminaičiai nebegalėtų patekti į mūsų butą, pasiekti banko duomenų ar asmeninių dokumentų.
Pakeičiau spynas ir kodus, patikrinau sąskaitas ir sustabdžiau reguliarius pinigų pervedimus.
Pirmą kartą per daugelį metų nustojau ieškoti pasiteisinimų naujam sesers poelgiui.
Marta kelis kartus bandė su manimi susisiekti.
Vienoje žinutėje ji parašė, kad niekada nemanė, jog viskas baigsis smurtu.
Ilgai žiūrėjau į tuos žodžius ir prisiminiau plaktuką jos rankose bei tai, kaip ji skubino motiną, kol Olena gulėjo ant grindų.
Neturėjau ką atsakyti.
Motina taip pat bandė su manimi pasikalbėti.
Iš pradžių ji reikalavo prisiminti visa, ką gero dėl manęs padarė vaikystėje.
Paskui tvirtino, kad vienas siaubingas vakaras neturėtų ištrinti dešimtmečius trukusių mūsų santykių.
Vėliau ji atsiuntė trumpą žinutę, prašydama atleidimo.
Perskaičiau ją kelis kartus.
Man skaudėjo suvokus, kad žmogus, kuriuo kadaise labiausiai pasitikėjau, panaudojo šį pasitikėjimą prieš mano paties šeimą.
Nepamiršau, kaip motina rūpinosi manimi vaikystėje.
Tačiau prisiminimai negalėjo ištrinti to, ką ji padarė Oლენai.
Atsakiau jai, kad šiuo metu nesu pasirengęs bendrauti ir neleisiu jai artintis prie mano žmonos.
Šis sprendimas man buvo sunkus.
Olena niekada neprašė manęs visam laikui atsisakyti motinos ar sesers.
Ji tik pasakė, kad daugiau niekada negalės jaustis saugi šalia žmonių, kurie užpuolė ją jos pačios namuose.
Ir neketinau versti jos dar kartą išgyventi šios baimės.
Kitos savaitės nebuvo lengvos.
Olena prastai miegojo, krūpčiojo nuo netikėtų garsų ir kartais naktį pabusdavo patikrinti, ar užrakintos įėjimo durys.
Stengiausi būti šalia jos, lydėjau ją į gydytojų apžiūras ir neskubinau kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimą.
Per vieną iš vėlesnių apžiūrų gydytojas patvirtino, kad nėštumas ir toliau vystosi normaliai, ir ši žinia mums suteikė tikrą palengvėjimą.
Nerengėme jokios šventės ir iškart po apžiūros niekam neskambinome.
Tiesiog sėdėjome vienas šalia kito ant suoliuko klinikos koridoriuje ir laikėmės už rankų.
Po kurio laiko Olena švelniai nusišypsojo.
— Žinai, vis dar negaliu patikėti, kad grįžai būtent tą naktį.
Pažvelgiau į ją.
— Aš irgi negaliu.
— Jei tavo lėktuvas būtų pakilęs…
Ji nebaigė sakinio.
Atsargiai ją apkabinau.
Abu supratome, kaip kitaip ši istorija galėjo baigtis.
Pamažu gyvenimas pradėjo grįžti į įprastas vėžes.
Olena vėl pradėjo gaminti mėgstamus varškėčius su bulvėmis, kartais juokdavosi iš mano nesėkmingų bandymų padėti jai virtuvėje ir nustojo kiekvieną vakarą kelis kartus tikrinti duris.
Tačiau kai kurie dalykai pasikeitė visam laikui.
Dabar kartu aptardavome visas didesnes išlaidas, atidžiai skaitydavome dokumentus ir nebe laikėme giminystės ryšių pakankama priežastimi aklai pasitikėti.
Vieną vakarą spintoje radau siuvinėtą apeiginį rankšluostį, kurį motina pakabino prieškambaryje, kai atvyko rūpintis Olena.
Jis gulėjo tvarkingai sulankstytas, ir ilgai negalėjau nuspręsti, ką su juo daryti.
Žmona mane pastebėjo ir priėjo arčiau.
— Gali jį pasilikti, jei nori, – pasakė ji.
— Tai tavo gyvenimo dalis.
Pažvelgiau į pažįstamą siuvinėtą raštą ir prisiminiau motinos pažadą saugoti Oleną kaip savo dukrą.
— Kol kas jį padėsiu į šalį, – atsakiau.
Žmona linktelėjo ir daugiau nieko neklausė.
Tą vakarą ilgai sėdėjome virtuvėje, kalbėjomės apie kūdikį ir pirmą kartą per kelias savaites be baimės galvojome apie ateitį.
Pasakiau Olenai, kad noriu sumažinti tarnybinių kelionių skaičių, kad galėčiau dažniau būti namuose.
Ji uždėjo mano delną ant savo pilvo ir pasakė:
— Man nereikia, kad nuolat mane gelbėtum, Andrejau.
— Man tereikia žinoti, kad manimi tiki, kai sakau tiesą.
Šiuos žodžius įsiminiau.
Jie buvo svarbesni už visus pažadus, kuriuos galėjau duoti po to, kas nutiko.
Tą naktį atšauktas skrydis iš tiesų sugrąžino mane namo pačiu svarbiausiu momentu.
Tačiau jis taip pat privertė mane pamatyti tai, ko daugelį metų nepastebėjau: mano žmona bandė apsaugoti mus abu, o aš ir toliau gyniau žmones, kurie piktnaudžiavo mano pasitikėjimu.
Kai dabar prisimenu tą naktį, 1.47 val., negalvoju apie sudaužytą seifą, pavogtus pinigus ar suklastotą parašą.
Prisimenu, kaip Olena pamatė mane tarpduryje ir pirmą kartą leido sau pajusti, kad nebėra viena.
Taip pat prisimenu, kaip vėliau, jau ligoninėje, ji atsargiai suspaudė mano ranką ir paklausė, ar ja tikiu.
Šį kartą atsakiau iškart.
— Taip, Olena.
— Aš tavimi tikiu.
Ir daugiau niekada neketinau versti jos įrodinėti, kad ji verta šio pasitikėjimo.
