Kai mano vyras Andrejus nukreipė automobilį į upę, dar nežinojau, kad būtent ši diena privers mane suabejoti viskuo, kuo tikėjau pastaruosius penkiolika metų.
Maniau, kad pažįstu savo šeimą, pažįstu vyrą, už kurio ištekėjau, ir žinau priežastį, dėl kurios mano vyresnysis brolis Nazaras niekada daugiau negalės vaikščioti.
Paaiškėjo, kad kiekvienas iš šių įsitikinimų buvo pastatytas ant melo pamatų.
Viskas prasidėjo paprastą apsiniaukusią dieną, kai Andrejus pasiūlė nuvažiuoti prie senosios prieplaukos patikrinti įrangos šeimos laivų remonto įmonėje.
Buvau ką tik baigusi tvarkyti dokumentus biure ir svajojau grįžti namo, palįsti po karštu dušu ir pagaliau pavakarieniauti nekalbėdama apie užsakymus.
Tačiau vyras primygtinai tvirtino, kad vieną iš sandėlių būtina apžiūrėti iki vakaro, nes ryte ten turėjo atvykti darbininkai.
Nazaras buvo netoliese, todėl Andrejus pasiūlė pasiimti ir jį, tarsi norėdamas išvaduoti mane nuo būtinybės vėliau grįžti pasiimti brolio.
Tą akimirką jo pasiūlymas man pasirodė rūpestingas.
Dabar suprantu, kad jis tiesiog norėjo mus abu susodinti į vieną automobilį.
Mūsų tėvai žuvo prieš penkiolika metų, kai jų automobilis pateko į siaubingą avariją kelyje netoli upės.
Nazaras išgyveno, tačiau patyrė sunkią traumą, po kurios gydytojai ilgai negalėjo pasakyti, ar jis kada nors vėl galės vaikščioti.
Tuomet buvau dar per jauna, kad suprasčiau medicinines išvadas, draudimo dokumentus ir sudėtingus suaugusiųjų sprendimus.
Prisimenu tik ligoninės koridorių, vaistų kvapą ir brolio ranką, kurią laikiau taip stipriai, tarsi galėčiau jį sulaikyti nuo mirties.
Nazaras tada pažadėjo, kad niekada manęs nepaliks.
Jis ištesėjo savo žodį, nors nuo tos dienos jo gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.
Vėlesniais metais pripratau matyti jį neįgaliojo vežimėlyje, padėti jam persėsti į automobilį ir rūpintis, kad jis nepervargtų.
Kai ištekėjau už Andrejaus, man atrodė, kad mūsų šeimoje pagaliau atsirado dar vienas žmogus, kuriuo galima pasikliauti.
Vyras niekada nesiskųsdavo, kai reikėdavo padėti Nazarui, ir dažnai sakydavo, kad mano brolis mūsų namuose turi jaustis visateisiu šeimininku.
Jis atveždavo maisto produktų, taisydavo smulkius daiktus, padėdavo tvarkyti laivų remonto įmonės dokumentus ir mokėdavo rasti tinkamus žodžius, kai mane užplūsdavo prisiminimai apie tėvus.
Vakarais Andrejus pastatydavo prieš mane puodelį šilto pieno ir sakydavo, kad vieną dieną galėsime pasamdyti vadovą ir nustosime gyventi vien dėl darbo.
Aš juo tikėjau.
Olesia, mano įseserė, taip pat atrodė laiminga, kai pranešiau apie vestuves.
Ji apkabino mane, pabučiavo į skruostą ir pasakė, kad tėvai džiaugtųsi matydami šalia manęs tokį patikimą vyrą.
Kartais prisimindavau jos žodžius, kai tarp manęs ir Andrejaus kildavo nedidelių nesutarimų, ir įtikinėdavau save, kad kiekviena santuoka reikalauja kantrybės.
Nepastebėjau, kad Olesia vis dažniau pasirodydavo laivų remonto įmonėje būtent tomis dienomis, kai ten dirbdavo mano vyras.
Nepastebėjau ir vienodų pasiteisinimų, kuriais jie aiškindavo savo vėlavimus.
Ir visiškai nesupratau, kodėl Nazaras tapdavo vis tylesnis, kai Andrejus įeidavo į kambarį.
Netrukus prieš tą kelionę brolis paklausė manęs, ar taip pasitikėčiau Andrejumi, kad pasirašyčiau jam ant tuščio popieriaus lapo.
Nusijuokiau, nusprendusi, kad tai dar vienas keistas jo išbandymas.
Nazaras nenusišypsojo.
Jis tik pasakė, kad kartais žmogus tampa ypač dėmesingas mums tada, kai jam iš mūsų ko nors reikia.
Tą dieną šį pokalbį prisiminiau per vėlai.
Važiavome palei upę, kai Andrejus staiga padidino greitį prieš posūkį.
Spėjau pastebėti, kaip stipriai jis suspaudė vairą, o tada automobilis staigiai pasuko apsauginio atitvaro link.
– Andrejau, stabdyk! – surikau.
Jis nė menkiausiai nebandė sustoti.
Automobilis pralaužė metalinį atitvarą, akimirką tarsi pakibo ore ir sunkiai trenkėsi į vandenį.
Petimi atsitrenkiau į duris, o saugos diržas taip stipriai suspaudė krūtinę, kad kelias sekundes negalėjau įkvėpti.
Vanduo plūstelėjo į vidų pro pažeistas tarpines, ir vos po kelių akimirkų ledinis šaltis ėmė kilti nuo batų iki kelių.
Atsisukau į vyrą, tikėdamasi jo veide išvysti tokią pat baimę, kokią jaučiau pati.
Tačiau Andrejus buvo ramus.
Jis atsisegė saugos diržą, nuleido šoninį langą ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kokio niekada anksčiau nebuvau mačiusi.
– Net nebandyk atidaryti durų, Marta, – tarė jis.
– Tau jau per vėlu.
Iš pradžių pagalvojau, kad nuo smūgio jis tiesiog prarado sveiką protą.
Surikau, kad Nazaras sėdi gale ir negalės savarankiškai išsigelbėti.
Andrejus net neatsisuko.
Jis prasispraudė pro langą ir nuplaukė vandens paviršiaus link, palikdamas mus automobilyje, kuris toliau skendo.
Ištiesiau ranką prie saugos diržo sagties, bet ji neatsisegė.
Spaudžiau ją vėl ir vėl, kol pirštai beveik nustojo manęs klausyti.
Kai vanduo pasiekė kelius, pasilenkiau prie sėdynės ir aptikau ploną vielą, kuria saugos diržo užsegimas buvo tyčia užfiksuotas.
Tai buvo akimirka, kai siaubą pakeitė suvokimas.
Andrejus iš anksto viską paruošė taip, kad negalėčiau išsigelbėti.
Pažvelgiau atgal į Nazarą ir pamačiau, kad brolis taip pat prisegtas saugos diržu, o jo vežimėlis pritvirtintas automobilio salone.
Jis nerėkė, nors vanduo kilo vis aukščiau.
Jo žvilgsnyje buvo kažkas keisto: įtampa žmogaus, kuris laukia tam tikros akimirkos ir stengiasi nesuklysti.
Norėjau paklausti, kodėl jis taip ramiai į mane žiūri, tačiau netikėtai pastebėjau judesį už šoninio lango.
Andrejus jau buvo pasiekęs krantą.
Ten po skėčiu stovėjo moteris.
Kai ji priėjo arčiau, atpažinau Olesią.
Savo įseserę.
Po jos šviesiu paltu aiškiai išryškėjo nėščiosios pilvas.
Prisiglaudžiau prie stiklo, mėgindama įtikinti save, kad suklydau, tačiau tada Andrejus ją apkabino, o ji švelniai palietė jo veidą.
Jie žiūrėjo į mūsų automobilį.
Mano vyras šypsojosi.
Prisiminiau visus kartus, kai Olesia klausinėdavo apie mūsų šeimos planus ir kodėl mudu su Andrejumi vis dar neturime vaiko.
Dabar ji pati laukėsi mano vyro vaiko.
Tačiau net ši išdavystė nebuvo baisiausia.
Jie ramiai stebėjo, kaip mudu su Nazaru grimztame į upę.
Vanduo jau siekė man krūtinę, ir kiekvienas įkvėpimas darėsi trumpesnis už ankstesnį.
Dar kartą pabandžiau atlaisvinti diržą, bet plona viela tik dar giliau įsirėžė į pirštus.
– Marta, – pašaukė mane brolis.
Atsisukau ir pamačiau, kad jis žiūri ne į vandenį, o į mano sėdynės mechanizmą.
– Atleisk man, Nazarai, – sušnibždėjau.
– Tai aš atvedžiau jį į mūsų šeimą.
Brolis lėtai papurtė galvą.
– Tu nežinojai.
– Turėjau pastebėti.
– Marta, dabar klausyk tik manęs.
Jis kalbėjo taip užtikrintai, kad nustojau tampyti diržą ir pažvelgiau į jį.
– Kad ir ką dabar pamatytum, pažadėk nerėkti.
Nesupratau, ką jis turi omenyje.
Nazaras padėjo delnus ant neįgaliojo vežimėlio porankių, šiek tiek pasilenkė į priekį ir pradėjo kilti.
Iš pradžių pamaniau, kad jis tiesiog bando pakeisti kūno padėtį.
Tačiau tada jo keliai išsitiesė.
Jis perkėlė kūno svorį ant kojų.
Ir atsistojo.
Penkiolika metų mano brolis judėjo neįgaliojo vežimėliu, o dabar stovėjo priešais mane vandens užlietame automobilio salone.
Man pasirodė, kad tuoj prarasiu sąmonę.
Pravėriau burną, norėdama ištarti jo vardą, tačiau Nazaras pridėjo pirštą prie lūpų.
– Vėliau, Marta.
– Viską paaiškinsiu, jei iš čia ištrūksime.
Iš vidinės striukės kišenės jis išsitraukė nedidelį sulankstomą pjoviklį.
Negalėjau atitraukti akių nuo jo kojų, nors vanduo jau kilo beveik iki kaklo.
Nazaras pasilenkė, apčiuopė vielą po mano sėdyne ir keliais atsargiais judesiais ją perpjovė.
Sagtis pagaliau atsilaisvino.
Sugriebiau brolį už rankos, tačiau jis gestu liepė tylėti.
– Nebandyk iškilti tiesiai prie automobilio, – pasakė jis.
– Andrejus mus stebi.
Kitą minutę vanduo visiškai užpildė saloną.
Nazaras palaukė, kol slėgis automobilio viduje ir išorėje beveik susilygins, tada atrėmė koją į galines duris ir kelis kartus stūmė jas visu kūnu.
Durys sunkiai prasivėrė.
Iš sandaraus dėklo jis ištraukė nedidelį avarinį kvėpavimo prietaisą ir padavė jį man.
Norėjau paklausti, iš kur jis turi tokį daiktą, bet brolis tik parodė ranka senosios prieplaukos link.
Jo žvilgsnyje buvo tiek ryžto, kad paklusau.
Ištrūkome iš automobilio ir po vandeniu patraukėme medinių atramų link, kurios slėpė mus nuo kranto.
Atrodė, kad mano širdis plaka taip garsiai, jog ją turėtų girdėti žmonės viršuje.
Bijojau, kad Andrejus pastebės judesį, šoks į upę ir pabandys užbaigti tai, ką pradėjo.
Kai pasiekėme erdvę po prieplauka, Nazaras padėjo man įsikibti į medinę atramą.
Čia galėjome kvėpuoti ir likti nepastebėti tų, kurie stebėjo upę nuo atviro kranto.
Brolis atsargiai ištraukė telefoną iš vandeniui atsparaus dėklo.
Ekrane jau buvo atidaryta garso įrašymo programėlė.
– Tu visa tai numatei? – sušnibždėjau.
Jis papurtė galvą.
– Bijojau, kad jis ką nors padarys, bet nežinojau, kada.
Žiūrėjau į jį vis dar nesuprasdama, kaip žmogus, kurį laikiau paralyžiuotu, gali stovėti šalia manęs.
Nazaras rėmėsi į medinę siją, akivaizdžiai kentėdamas skausmą, tačiau daugiau nebandė slėpti, kad gali judėti.
Tą akimirką ant prieplaukos pasigirdo žingsniai.
Atpažinau Andrejaus balsą.
– Niekas neišsigelbėjo, – pasakė jis.
– Automobilis visiškai nugrimzdo po vandeniu.
Olesia atsakė ne iš karto.
– Tu patikrinai?
– Ten niekas negalėjo išgyventi.
– Ar tikrai esi tikras?
Jos balse skambėjo susierzinimas, o ne baimė dėl mūsų.
Andrejus pasakė, kad mano diržas buvo patikimai užfiksuotas, o Nazaras vis tiek nebūtų galėjęs išlipti iš vežimėlio.
Pajutau, kaip Nazaras įsitempė.
Tada Olesia ištarė žodžius, kurie visiems laikams pakeitė mano supratimą apie mūsų šeimą.
– Nekartok prieš penkiolika metų padarytos klaidos.
– Tada irgi nepatikrinai, ar kas nors liko gyvas.
Andrejus griežtai liepė jai nutilti.
Kelias sekundes girdėjome tik vandens pliuškenimą ir medinių lentų girgždėjimą.
Atsisukau į brolį.
Jis užsimerkė ir sunkiai iškvėpė.
Paaiškėjo, kad brolis metų metus laukė būtent šių žodžių patvirtinimo.
Kai žingsniai nutolo, Nazaras išlankstė nedidelį dokumentą, paslėptą kartu su telefonu.
Popierius buvo permatomame apsauginiame voke, o jo viršuje buvo nurodyta mūsų tėvų avarijos data.
Prieš penkiolika metų.
Žemiau buvo įrašas apie automobilio techninę apžiūrą ir jauno šeimos dirbtuvių darbuotojo parašas.
Andrejus Bondarenka.
Mano vyras.
Kelis kartus perskaičiau pavardę, tikėdamasi, kad tai tik atsitiktinis sutapimas.
Tačiau šalia buvo automobilio valstybinis numeris, kurį mačiau senose šeimos nuotraukose.
To paties automobilio, kuriame žuvo mūsų tėvai.
– Andrejus dirbo pas tėvą? – paklausiau.
Nazaras linktelėjo.
– Neilgai.
– Tada jis buvo visai jaunas mechaniko padėjėjas.
Bandžiau prisiminti Andrejaus veidą prieš penkiolika metų, tačiau atmintyje buvo likę tik migloti į mūsų laivų remonto įmonę atvykdavusių darbuotojų vaizdai.
Tuo metu beveik nesidomėjau įmonės reikalais, o po avarijos daugybė dokumentų ir nuotraukų ilgam buvo užrakinti sandėliuke.
– Bet kaip tu sužinojai? – paklausiau.
Nazaras įdėjo popierių atgal į dėklą.
– Kai Andrejus pradėjo dirbti su mūsų sutartimis, pastebėjau pažįstamą parašą.
Iš pradžių jis nusprendė, kad klysta.
Tačiau archyviniuose dokumentuose buvo išlikęs įrašas apie mūsų tėvų automobilio stabdžių sistemos remontą prieš pat avariją.
Darbą priėmė jaunas mechanikas, kuris po kelių dienų išėjo iš darbo ir daugiau nebepasirodė laivų remonto įmonėje.
Tas mechanikas buvo Andrejus.
– Patikrinau jo praeitį, – pasakė Nazaras.
– Ir sužinojau, kad jis nuslėpė nuo tavęs savo ankstesnį darbą.
Prisiminiau, kaip vyras tikino, kad pirmą kartą mūsų mieste apsilankė vos prieš kelerius metus.
Dabar paaiškėjo, kad jis jau buvo čia lankęsis ir pažinojo mūsų šeimą gerokai prieš vestuves.
– Kodėl man nieko nepasakei?
Nazaras ilgai žiūrėjo į vandenį.
– Nes neturėjau įrodymų, kuriuos tu pati galėtum patikrinti.
Tačiau tai buvo tik dalis tiesos.
Po avarijos brolis iš tiesų ilgai negalėjo normaliai vaikščioti.
Gydytojai įspėjo, kad jo sveikimas bus sunkus, o kai kurie sužalojimai gali visam laikui apriboti judrumą.
Jis metų metus gydėsi, iš naujo mokėsi išlaikyti pusiausvyrą ir perkelti kūno svorį ant kojų.
Mačiau jo skausmą, padėdavau atlikti pratimus ir žinojau, kaip sunkiai jam sekasi net paprasčiausi judesiai.
Tačiau maždaug prieš dvejus metus Nazaro būklė pradėjo pastebimai gerėti.
Pamažu jis išmoko stovėti be kitų pagalbos.
Vėliau sugebėjo žengti kelis žingsnius.
O tada, tęsdamas reabilitaciją, atgavo pakankamai jėgų, kad galėtų judėti savarankiškai.
Aš apie tai nežinojau.
Nazaras prisipažino, kad sąmoningai slėpė savo būklės pagerėjimą net nuo manęs.
Iš pradžių jis bijojo, kad nauja viltis baigsis dar vienu pablogėjimu.
Vėliau, aptikęs keistenybių senosios avarijos dokumentuose, brolis nusprendė, kad žmogus, prisidėjęs prie tėvų žūties, gali kelti pavojų ir jam.
Jis nenorėjo, kad kas nors sužinotų, kaip stipriai jis pasveiko.
– Galėjai manimi pasitikėti, – pasakiau.
Nazaras nusuko žvilgsnį.
– Žinau.
Pirmą kartą per visą tą laiką brolis nebandė teisintis.
– Maniau, kad tave saugau, bet atėmiau iš tavęs galimybę pačiai nuspręsti, kuo pasitikėti.
Jo prisipažinimas įskaudino beveik taip pat stipriai, kaip viskas, kas nutiko automobilyje.
Supratau jo baimę, bet negalėjau akimirksniu atleisti už ilgus tylėjimo metus.
Vis dėlto tada mums buvo svarbiau ištrūkti iš pavojaus.
Nazaras parodė man dar vieną dokumentą.
Tai buvo senos techninės išvados kopija, kurioje buvo kalbama apie vienos mūsų tėvų automobilio stabdžių sistemos detalės pažeidimą.
Kadaise tas pažeidimas buvo paaiškintas avarijos pasekmėmis.
Tačiau brolis atkreipė dėmesį, kad preliminariame dirbtuvių įraše gedimas buvo aprašytas kitaip nei galutinėje išvadoje.
Be to, dar kartą išnagrinėjus išlikusią medžiagą paaiškėjo, kad kai kurie dokumentų pakeitimai buvo padaryti jau po tėvų žūties.
Po jais buvo Andrejaus parašas.
Vien šis faktas dar neįrodė žmogžudystės.
Tačiau kartu su nugirstu pokalbiu ir tyčia užfiksuotu saugos diržu mūsų automobilyje jis sudarė siaubingą vaizdą.
Kažkas naudojosi mūsų šeimos laivų remonto įmone, kad ruoštų nusikaltimus prieš žmones, kuriems ji priklausė.
Ir atrodė, kad tas žmogus veikė ne vienas.
Nazaras tyliai papasakojo, kad prieš pat avariją tėvas ketino pakeisti įmonės valdymo tvarką.
Jis norėjo pagrindines teises užtikrinti vaikams ir nušalinti nuo finansinių sprendimų tuos giminaičius, kurie nedalyvavo laivų remonto įmonės veikloje.
Olesia buvo vyresnė už mane ir jau tada skaudžiai reaguodavo į pokalbius apie šeimos verslo ateitį.
Ji manė nusipelniusi tokios pat valdžios kaip ir patėvio vaikai.
Tačiau tėvas įtarė, kad iš įmonės lėšų dingsta sumos, kurių niekas negali paaiškinti.
Finansinių dokumentų patikrinimas atskleidė operacijas, atliktas be jo sutikimo.
Dalis šių operacijų buvo susijusios su Olesia.
Ji tikino, kad viską galima paaiškinti paprasta buhalterine painiava.
Tėvas pareikalavo pateikti tai patvirtinančius dokumentus.
Po kelių dienų jis žuvo.
Tame automobilyje kartu su juo buvo jo žmona – moteris, kuri man ir Nazarui tapo mama ir buvo tikroji Olesios motina.
Visus tuos metus maniau, kad mūsų šeimą ištiko nelaimingas atsitikimas.
Dabar kilo įtarimas, kad avarija buvo kruopščiai suplanuota.
Ir Olesia galėjo apie tai žinoti kur kas daugiau, nei kada nors pasakojo.
– Bet juk ten žuvo jos pačios motina, – sušnibždėjau.
Nazaras pažvelgė į mane su tokiu skausmu, kad iš karto supratau: būtent šis klausimas jį kankino labiausiai.
– Nežinau, ar ji tikėjosi tokios baigties, – atsakė jis.
– Bet ji žinojo, kas tvarkė automobilį.
Brolio žodžiai privertė mane prisiminti įvykius, kuriems anksčiau neteikiau reikšmės.
Po tėvų žūties Olesia nenorėjo rūpintis pačiomis dirbtuvėmis.
Ji pasirinko savo šeimos turto dalį gauti pinigais ir beveik nustojo lankytis laivų remonto įmonėje.
Vėliau, kai įmonės finansinė padėtis pagerėjo, ji staiga pradėjo domėtis jos verte.
O kai ištekėjau, Olesia ėmė vis daugiau laiko praleisti laivų remonto įmonėje.
Maniau, kad ji pagaliau nori atkurti santykius su šeima.
Dabar buvo baisu pagalvoti, kad ji tiesiog sugrįžo pasiimti to, ko anksčiau negavo.
Nazaro apsauginiame dėkle buvo kelių dokumentų, kuriuos jis aptiko įmonės archyve, nuotraukos.
Vienas jų buvo šeimos dirbtuvių akcijų dalių perleidimo sutarties projektas.
Kitame buvo finansiniai skaičiavimai, kuriuos atliko žmogus, akivaizdžiai tyrinėjęs galimą įmonės vertę pasikeitus savininkams.
Pamačiau savo pavardę, Nazaro pavardę ir paruoštas eilutes parašams.
Tačiau mes niekada nebuvome sutikę parduoti savo dalių.
Nazaras paaiškino, kad pastaraisiais mėnesiais Andrejus atkakliai bandė gauti prieigą prie mūsų dokumentų originalų.
Jis siūlė įforminti įgaliojimus ir tikino, kad tai leis greičiau pasirašinėti sutartis su užsakovais.
Man atrodė, kad vyras tiesiog nori palengvinti mano darbą.
Dabar supratau, kodėl brolis nuolat prašydavo nieko nepasirašyti atidžiai neperskaičius.
Andrejus ir Olesia ketino ne tik mūsų atsikratyti.
Jie norėjo užvaldyti įmonę, kurią mūsų tėvai kūrė daugelį metų.
Jų santykiai, Olesios nėštumas ir pasikėsinimas nužudyti buvo vieno kruopščiai slepiamo plano dalys.
Kol aptarinėjome dokumentus, Andrejus su Olesia vis dar buvo prie prieplaukos.
Iš jų pokalbio nuotrupų tapo aišku, kad jie ketina pranešti apie nelaimingą atsitikimą ir apsimesti žmonėmis, kurie nesėkmingai bandė padėti.
Andrejus turėjo papasakoti, kad automobilis šlapiame kelyje tapo nevaldomas.
Jis ketino tvirtinti, kad bandė mus išgelbėti, tačiau stipri srovė neleido grįžti prie automobilio.
Olesia jau kalbėjo apie tai, kam reikėtų paskambinti pirmiausia.
Klausiau jų ir jaučiau, kaip manyje kyla įniršis.
Norėjau išlįsti iš slėptuvės, pažvelgti vyrui į akis ir paklausti, kaip jis galėjo mane apkabinti ryte, žinodamas, kad vakare ketina nužudyti.
Tačiau Nazaras uždėjo ranką man ant peties.
– Ne dabar.
Jis parodė man telefono ekraną.
Pokalbio įrašymas tęsėsi.
Brolis atsargiai surinko skubiosios pagalbos numerį ir pranešė, kad automobilis buvo tyčia nukreiptas į upę, o du nukentėjusieji išsigelbėjo ir slepiasi po prieplauka.
Jis nurodė įvykio vietą, apibūdino Andrejų ir Olesią bei paprašė atsiųsti pagalbą.
Po to pradėjome laukti, stengdamiesi neišeiti iš slėptuvės.
Kelios minutės man atrodė begalinės.
Drebėjau iš šalčio, šlapi drabužiai lipo prie odos, o kiekvienas žingsnių garsas viršuje priversdavo mane krūptelėti.
Nazaras nusivilko striukę ir pabandė užmesti ją man ant pečių.
Atsisakiau, nes mačiau, kaip stipriai jis pats sušalo ir kaip neužtikrintai kartais laikosi ant kojų.
Tylėjome, klausydamiesi nuo kranto sklindančių garsų.
Galiausiai pasigirdo atvykusių policijos pareigūnų ir gelbėtojų balsai.
Andrejus pradėjo aiškinti, kad įvyko siaubinga avarija.
Jis kalbėjo lūžinėjančiu balsu, vaidino neviltį ir kelis kartus pakartojo, kad automobilyje liko jo žmona ir jos brolis.
Olesia šalia verkė.
Niekada nepamiršiu, kaip įtikinamai skambėjo jų balsai.
Net žinant tiesą buvo galima pagalvoti, kad prieš mus stovi du žmonės, patyrę siaubingą tragediją.
Tačiau tada vienas pareigūnas pranešė, kad abu nukentėjusieji gyvi.
Viskas pasikeitė.
Andrejus nutilo vidury sakinio.
Olesia nustojo verkti.
Iš pradžių jie tiesiog nepatikėjo tuo, ką išgirdo.
O tada aš išėjau iš po prieplaukos, prilaikydama Nazarą už rankos.
Vyras žiūrėjo į mane taip, tarsi būtų išvydęs vaiduoklį.
Jo žvilgsnis nuslydo mano veidu, šlapiais drabužiais ir kruvinais pirštais, o tada sustojo ties broliu.
Nazaras stovėjo šalia manęs.
Be neįgaliojo vežimėlio.
Andrejus žengė žingsnį atgal.
– Tai neįmanoma, – ištarė jis.
Nazaras ramiai pažvelgė į jį.
– Atrodo, ir vėl nepatikrinai, ar kas nors liko gyvas.
Olesia trūkčiojamai įkvėpė.
Ji sugriebė Andrejui už rankos, bet šis atsitraukė, tarsi tik dabar supratęs, kokie pavojingi tapo jų prie prieplaukos ištarti žodžiai.
Norėjau prieiti prie vyro, tačiau policijos pareigūnas paprašė manęs likti šalia gelbėtojų.
Ir pirmą kartą per trejus metus Andrejus nebegalėjo spręsti, kur man eiti ir ką daryti.
Mus nuvežė medicininei apžiūrai.
Beveik nejaučiau pirštų, o petį skaudėjo po smūgio į duris.
Nazarui taip pat prireikė pagalbos: bandydamas atidaryti užtvindytą automobilį jis smarkiai pertempė koją, kuri po senos traumos vis dar nebuvo visiškai atsigavusi.
Sėdėjau šalia brolio priėmimo skyriuje ir stebėjau, kaip medicinos darbuotojas atsargiai tikrina jo judrumą.
Nazaras pastebėjo mano žvilgsnį.
– Tu ant manęs pyksti, – pasakė jis.
Neneigiau.
– Tu slėpei nuo manęs tai, kas galėjo pakeisti mūsų gyvenimą.
Jis linktelėjo.
– Taip.
– O aš kiekvieną dieną bijojau, kad nesugebėsiu tau padėti.
Nazaras ilgai tylėjo.
Paskui tyliai ištarė:
– Per daug pripratau manyti, kad turiu tave saugoti vienas.
Norėjau atsakyti griežtai, bet pamačiau, kaip stipriai jis pavargęs.
Prieš mane sėdėjo ne žmogus, kuriam buvo lengva apgaudinėti savo seserį, o brolis, daugelį metų gyvenęs su baime, kad tragedija pasikartos.
Tai nepateisino jo tylėjimo.
Tačiau leido jį suprasti.
Tą vakarą pirmą kartą per daugelį metų kalbėjomės ne kaip sergantis žmogus ir jo globėja, o kaip du suaugę žmonės, patyrę tą pačią netektį.
Pasakiau Nazarui, kad daugiau nebenoriu gyventi tarp paslapčių.
Jis pažadėjo atsakyti į mano klausimus, net jei tiesa bus skausminga.
Kitomis dienomis tyrimas pradėjo atskleisti detales, kurių anksčiau net negalėjome įsivaizduoti.
Automobilis buvo ištrauktas iš upės ir perduotas techninei ekspertizei.
Specialistai aptiko vielą, kuria buvo užfiksuotas mano saugos diržas.
Jos padėtis ir tvirtinimo pobūdis neatitiko atsitiktinio pažeidimo automobiliui nukritus į vandenį.
Atskirai buvo tiriamas Nazaro saugos diržo mechanizmas, durų pažeidimai ir automobilio valdymo elementų būklė.
Tyrėjams rūpėjo, kodėl vairuotojas sugebėjo išsigelbėti, o du keleiviai liko įkalinti.
Byloje atsirado įrašas iš šeimos automobilio išvykimo žurnalo su 16.18 val. žyma.
Prie jo buvo pridėti duomenys apie kelionę, gauti iš išlikusių kamerų įrašų prie sandėlio.
Viename jų Andrejus prieš pat išvykimą priėjo prie automobilio ir ilgai buvo prie priekinės keleivio sėdynės.
Tada dar nežinojau, ką tiksliai jis ten darė.
Dabar vaizdo įrašas įgijo visiškai kitokią prasmę.
Tyrėjai taip pat išnagrinėjo laivų remonto įmonės dokumentus, įskaitant susitarimų projektus, finansinius įrašus ir dalių perleidimo juodraščius.
Paaiškėjo, kad Andrejus bandė parengti sandorį, apie kurį nei aš, nei Nazaras nieko nežinojome.
Keliuose dokumentuose buvo aptikti parašai, kurių autentiškumas kėlė rimtų abejonių.
Buvo paskirti atitinkami patikrinimai.
Per pirmąsias apklausas Olesia tvirtino, kad prie upės atvyko visiškai atsitiktinai.
Ji sakė, kad Andrejus jai paskambino jau po avarijos ir paprašė padėti.
Tačiau jų žinučių įrašai prieštaravo šiai versijai.
Susirašinėjimas rodė, kad jie iš anksto aptarė kelionę prie prieplaukos.
Be to, dalis žinučių buvo susijusios su šeimos įmonės dokumentais ir numatomais veiksmais po mūsų dingimo.
Kai tai paaiškėjo, Olesia nustojo atsakinėti į kai kuriuos klausimus.
Andrejus, priešingai, bandė įtikinti tyrėjus, kad visi pokalbiai buvo neteisingai suprasti.
Jis tvirtino kalbėjęs apie įprastą įmonės valdymo perdavimą, o ne apie jos savininkų mirtį.
Tačiau paaiškinti vielos po mano sėdyne jis nesugebėjo.
Ypatingą reikšmę įgijo pokalbio įrašas, kurį Nazaras padarė po prieplauka.
Jame aiškiai girdėjosi, kaip Andrejus kalbėjo apie tai, kad mums neįmanoma išsigelbėti.
Taip pat buvo įrašyta Olesios frazė apie prieš penkiolika metų padarytą ankstesnę klaidą.
Šie žodžiai tapo priežastimi iš naujo tirti senosios avarijos aplinkybes.
Tyrėjai pareikalavo išlikusios medžiagos, techninių išvadų ir laivų remonto įmonės archyvinių dokumentų.
Nazaras perdavė jiems anksčiau rastų įrašų kopijas.
Paaiškėjo, kad po tėvų žūties dalis remonto dirbtuvių dokumentų iš tiesų buvo taisyta.
Duomenys apie stabdžių sistemos būklę keliuose egzemplioriuose skyrėsi.
Andrejaus parašas buvo ant vieno iš įrašų, sudarytų prieš pat avariją.
Tačiau svarbiausias radinys buvo ne tai.
Senajame archyve išliko dokumentas apie atsarginių dalių išdavimą ir leidimą prieiti prie automobilio.
Pagal jį Andrejus paskutinio techninio aptarnavimo dieną turėjo prieigą prie automobilio.
Atskiri įrašai siejo jo darbą su Olesios nurodymais.
Apie šias aplinkybes sužinojau per dar vieną pokalbį su tyrėju.
Jis perspėjo mane, kad įtarimai ir įrodyti faktai nėra tas pats ir kad norint atkurti prieš penkiolika metų vykusius įvykius reikės papildomų patikrinimų.
Tačiau vien galimybė, kad tėvų mirtis nebuvo atsitiktinumas, atėmė iš manęs miegą.
Vėl ir vėl mintyse sukau tą dieną.
Tėvas ruošėsi važiuoti į susitikimą laivų remonto įmonės reikalais.
Jo žmona nusprendė vykti kartu.
Nazaras, kuris tada dar buvo jaunas vyras, paprašė pavežti jį pakeliui.
O aš likau namuose, nes turėjau užbaigti mokymosi užduotį.
Šis paprastas atsitiktinumas išgelbėjo man gyvybę.
Brolis pasakojo, kad prieš avariją tėvas pastebėjo keistą automobilio elgesį ir kelis kartus bandė sumažinti greitį.
Paskui automobilis tapo nevaldomas.
Nazaras beveik nieko neprisiminė apie patį smūgį.
Jis atsibudo jau ligoninėje, kur sužinojo, kad abu tėvai žuvo.
Tuomet jo fragmentiški prisiminimai buvo laikomi sunkios traumos pasekme.
Dabar jie tapo naujo tyrimo dalimi.
Pamažu paaiškėjo, kad Olesia buvo susijusi su Andrejumi dar prieš tą avariją.
Jie susipažino, kai jis dirbo mūsų laivų remonto įmonėje, ir kurį laiką slėpė savo santykius.
Olesia nenorėjo, kad tėvas apie juos sužinotų, nes tuo laikotarpiu tarp jų jau buvo kilęs konfliktas dėl įmonės finansų.
Kai Andrejus po avarijos išėjo iš darbo, jų ryšys galutinai nenutrūko.
Laikui bėgant jie vėl pradėjo susitikinėti.
Ir po daugelio metų Andrejus pasirodė mano gyvenime kaip visiškai naujas žmogus.
Jis prisistatė specialistu, norinčiu bendradarbiauti su laivų remonto įmone, ir nė karto neužsiminė, kad kadaise dirbo mūsų tėvui.
Vėliau jis pradėjo man rodyti dėmesį.
Prisiminiau, kaip kantriai jis klausydavosi pasakojimų apie mano vaikystę, klausinėdavo apie tėvus ir domėdavosi, kaip po jų mirties mums pavyko išsaugoti įmonę.
Anksčiau tai laikiau užuojauta.
Dabar man atrodė, kad jis rinko informaciją.
Kai vieną dieną man buvo leista susipažinti su dalimi tyrimo medžiagos, pamačiau seno susirašinėjimo, vykusio prieš avariją, kopiją.
Jame buvo aptariami dokumentai, kuriuos tėvas ketino patikrinti, ir būtinybė neleisti jam susipažinti su tam tikra finansine informacija.
Negalėjau patikėti, kad Olesia galėjo taip nekęsti savo patėvio.
Dar sunkiau buvo suvokti, kad jų veiksmų pasekmės palietė ir jos tikrąją motiną.
Vėliau Nazaras man papasakojo, kad Olesia daugelį metų vengė pokalbių apie tą rytą.
Kai kas nors prisimindavo, kaip tėvai ruošėsi kelionei, ji visada bandydavo nukreipti pokalbį kita tema.
Man atrodė, kad ji tiesiog negali susidoroti su netekties skausmu.
Galbūt dalis to skausmo buvo tikra.
Tačiau dabar sužinojome, kad ji slėpė kur kas daugiau.
Per tolesnius tyrimo veiksmus versija apie iš anksto parengtą automobilio sugadinimą sulaukė naujų patvirtinimų.
Andrejus buvo pradėtas tirti kaip žmogus, galėjęs įsikišti į stabdžių sistemos veikimą.
Ankstesni jo paaiškinimai nebeatitiko techninių dokumentų ir liudytojų parodymų.
Olesia iš pradžių ir toliau neigė savo dalyvavimą.
Tačiau kai jai buvo pateikti duomenys apie prieigą prie automobilio ir jos bendravimo su Andrejumi aplinkybes, jos įvykių versija ėmė keistis.
