Buvau įpratęs, kad žmonės bijo mano rankų.
Tačiau niekada nemaniau, kad vieną dieną penkerių metų mergaitė jas išmargins flomasteriais, o paskui mano rašomojo stalo stalčiuje suras daiktą, prie kurio pats jau penkerius metus bijojau prisiliesti.
Mano vardas Maksimas Kovalenka, man dvidešimt aštuoneri, ir iki tos dienos buvau įsitikinęs, kad apie baimę, valdžią ir žmonių silpnybes žinau beveik viską.
Klydau.
Mūsų mieste mano vardą žinojo daugelis, nors toli gražu ne kiekvienas išdrįsdavo jį ištarti garsiai.
Turėjau pinigų, didelį namą, įtakingų pažįstamų ir šešis artimiausius žmones, pasirengusius įvykdyti bet kokį mano įsakymą.
Nemėgau nereikalingų klausimų, negalėjau pakęsti nekviestų svečių ir ypač nekenčiau, kai kas nors liesdavo mano asmeninius daiktus.
Mano pavaduotojas Andrejus Ševčiukas dažnai sakydavo, kad mano kabinete net laikrodžiai tiksi atsargiau nei kituose kambariuose.
Galbūt jis buvo teisus.
Tik viena maža mergaitė visiškai nesuprato, kodėl visi turėtų manęs bijoti.
Jos vardas buvo Solomija Bondaruk.
Jai buvo penkeri metai.
Ji turėjo auksines garbanas, dideles mėlynas akis ir nuostabų gebėjimą užduoti būtent tuos klausimus, nuo kurių suaugusieji mieliau bėgdavo.
Jos motina Olena pas mane įsidarbino prieš tris mėnesius.
Ji buvo jauna moteris, kalbanti tyliu balsu, kaštoniniais plaukais ir pavargusiomis žaliomis akimis, kuriose, nepaisant visko, vis dar buvo stebėtinai daug gerumo.
Olena iš karto perspėjo, kad kartais jai teks atsivesti dukrą.
Sutikau su viena sąlyga: vaikas neturi pasirodyti mano kabinete.
Tuomet dar nežinojau, kokia beprasmiška pasirodys ši taisyklė.
Solomija labai greitai apsiprato namuose.
Ji susidraugavo su virėja, išmoko surasti saulėčiausias vietas prie langų ir kartą paklausė Andrejaus, kodėl jo veidas visada toks, tarsi jis būtų prarijęs rūgščią slyvą.
Andrejus, vyras, kurio bijojo dešimtys suaugusių žmonių, paskui visą dieną bandė suprasti, kaip reikėtų atsakyti į tokią pastabą.
Iš pradžių pats beveik nekreipiau į mergaitę dėmesio.
Kartais girdėdavau jos juoką iš virtuvės.
Kartais matydavau, kaip ji sėdi prie stalo ir piešia šalia mamos, kol ši baigia darbą.
Kartą virtuvės lentynoje pastebėjau mažą tradicinę motankos lėlę, kurią mergaitė buvo atsinešusi.
Kai paklausiau, kodėl ji ten, Solomija atsakė, kad lėlei taip pat nepatinka sėdėti vienai.
Tuomet nieko nepasakiau.
Dabar suprantu, kad ji jau tada mane stebėjo.
Tą dieną grįžau namo po bemiegės nakties.
Derybos užsitęsė iki ryto, keli nemalonūs pokalbiai galutinai sugadino nuotaiką, o telefonas nenustojo skambėti net tada, kai užlipau į savo kabinetą.
Išjungiau garsą, numečiau švarką ant fotelio ir atsiguliau ant odinės sofos.
Iš virtuvės sklido barščių kvapas, kažkur už sienos tyliai skambčiojo indai.
Lauke buvo šilta diena, o saulės šviesa lėtai slinko medinėmis grindimis.
Ketino pamiegoti dvidešimt minučių.
Nežinau, kiek laiko praėjo, kol prie riešo pajutau keistą kutenimą.
Iš pradžių mėginau ranka jį nuvyti.
Tačiau kažkas atsargiai suėmė mano ranką ir vėl padėjo ją ant porankio.
Atsimerkiau.
Šalia sėdėjo Solomija.
Rankoje ji laikė violetinį flomasterį ir susikaupusi spalvino ant mano dilbio ištatuiruotą drakoną.
— Ką tu darai? — prikimusiu balsu paklausiau.
Ji pakėlė galvą.
— Oi!
— Jūs pabudote!
— Solomija, kodėl mano drakonas tapo violetinis?
Mergaitė pažvelgė į jį taip, tarsi klausimas būtų visiškai absurdiškas.
— Nes taip jis gražesnis.
Pasikėliau ir apžiūrėjau ranką.
Drakonas buvo violetinis.
Vilkas, kurį tatuiruočių meistras kadaise piešė kelias valandas, dabar turėjo rausvas ausis.
Juoda gyvatė buvo išmarginta mėlynomis juostelėmis.
O baisios kaukolės viduryje puikavosi rausva širdelė.
Ilgai į visa tai žiūrėjau.
— Ar tu bent supranti, ką padarei?
Solomija šiek tiek suraukė antakius.
— Taip.
— Aš jus papuošiau.
— Be leidimo?
— Bet jūs miegojote.
— Nenorėjau jūsų pažadinti.
Tokia logika buvo tokia netikėta, kad ne iš karto radau atsakymą.
Tuo metu mergaitė išsitraukė dar vieną flomasterį.
— Ant kitos jūsų rankos dar yra vietos.
— Ar galiu ten nupiešti saulutę?
— Ne, — pasakiau.
Ji atsiduso.
— Gaila.
— Jums labai tinka geltona spalva.
Kaip tik tą akimirką atsivėrė durys.
Į kabinetą įėjo šeši artimiausi mano žmonės.
Pirmasis buvo Andrejus su dokumentų aplanku.
Jis pamatė mane, pravėrė burną ketindamas kažką pasakyti ir staiga nutilo.
Už jo stovintys vyrai vienas po kito ėmė sustoti.
Jų žvilgsniai keliavo nuo mano veido prie išmargintų rankų.
Vienas vyras nusisuko į langą.
Kitas prispaudė delną prie burnos.
Trečiasis staiga labai susidomėjo lubomis.
Andrejus paraudo nuo pastangų nesusijuokti.
— Kokių nors problemų? — paklausiau.
— Ne, Maksimai Petrovičiau.
— Tai kodėl visi stovite?
Andrejus stipriau suspaudė aplanką.
— Tiesiog… neįprastas spalvų derinys, bose.
Pažvelgiau į jį.
Jis tuoj pat nuleido akis.
Tačiau Solomija jau buvo pakilusi nuo sofos ir džiaugsmingai paskelbė:
— Žiūrėkite!
— Aš padariau jį gražų!
Per kambarį nuvilnijo slopinamas juokas.
Lėtai pasukau galvą į savo žmones.
Paprastai vieno tokio žvilgsnio pakakdavo, kad visi pokalbiai nutrūktų.
Tačiau mergaitė nepastebėjo įtampos.
Ji abiem delniukais paėmė mano ranką ir visiems parodė rausvą širdelę.
— O šitas piešinys pats svarbiausias!
— Kodėl? — netikėtai rimtai paklausė Andrejus.
— Nes štai čia slepiasi jo širdis.
Šie žodžiai nuskambėjo paprastai ir ramiai.
Solomija pirštu perbraukė per rausvus dažus.
— Jis paslėpė ją baisios kaukolės viduje, kad niekas nerastų.
— O aš radau.
Nustojau šypsotis.
Ne todėl, kad supykau.
Tiesiog staiga nebeturėjau ką pasakyti.
Niekas niekada nebandė manyje ieškoti ko nors gero tokiu keistu būdu.
Žmonės arba manęs bijojo, arba ko nors iš manęs norėjo.
Net tie, kurie daugelį metų buvo šalia, mieliau neklausdavo, kodėl gyvenu vienas.
O ši maža mergaitė, regis, nusprendė, kad pakanka nupiešti širdelę ir viskas pasitaisys.
Tą akimirką koridoriuje pasigirdo skubūs žingsniai.
— Solomija!
Tarpduryje pasirodė Olena.
Pamačiusi mane ji sustingo.
Jos žvilgsnis lėtai nusileido prie mano rankų.
Veidas išbalo.
— Maksimai Petrovičiau… Dieve mano, atleiskite!
Ji puolė prie dukters.
— Solomija, ką tu pridarei?
Mergaitė tuoj pat pasislėpė už mano kojos.
— Mamyte, aš jį papuošiau!
— Tu neturėjai teisės liesti svetimų daiktų!
— Bet jis buvo liūdnas!
Olena sustojo.
Aš taip pat pažvelgiau žemyn.
— Kodėl nusprendei, kad esu liūdnas?
Solomija nustebusi pakėlė antakius.
— O argi ne?
Tylėjau.
Ji pradėjo lenkti pirštukus.
— Jūs visada valgote vienas.
— Niekada nesijuokiate.
— Kai visi kalbasi virtuvėje, jūs sėdite čia.
— Ir niekas jūsų neapkabina.
Paskutinį sakinį ji ištarė nuoširdžiai nesuprasdama, kaip taip gali būti.
Andrejus nusisuko.
Pajutau, kaip krūtinėje kažkas skausmingai susispaudė.
Olena tyliai pasakė:
— Solomijyte, tokių klausimų užduoti negalima.
Tačiau dukra papurtė galvą.
— O kas tada paklaus?
Niekas neatsakė.
Staiga supratau, kad mergaitė pastebėjo daugiau nei visi šio namo suaugusieji.
Ji matė mano tuščią stalą vakarienės metu.
Matė, kaip vėlai vakare grįžtu ir iškart užsidarau kabinete.
Matė, kad niekas niekada nelaukia manęs pasiruošęs apkabinti.
Ir, kitaip nei suaugusieji, nelaikė to normaliu dalyku.
— Eime, dukrele, — paprašė Olena.
Solomija įsikibo į mano kelnių klešnę.
— Palauk, mamyte!
— Aš dar nebaigiau.
Atsargiai pritūpiau, kad mūsų akys būtų viename aukštyje.
— Ką dar sugalvojai?
Ji nušvito.
— Šeimą!
Iš kišenės ji ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.
Mergaitė išskleidė jį ant stalo, kruopščiai prispausdama kampus.
Piešinyje buvo trys figūrėlės.
Maža mergaitė auksiniais plaukais.
Moteris žalia suknele.
Ir labai aukštas vyras įvairiaspalvėmis rankomis.
Visi trys laikėsi už rankų po didele geltona saule.
— Čia aš, — paaiškino Solomija.
— Čia mama.
— O čia jūs.
Pažvelgiau į Oleną.
Ji smarkiai paraudo.
— Solomija, kodėl tu taip nupiešei?
— Nes dėdė Maksimas yra vienas.
Mergaitė vėl atsisuko į mane.
— O jūs galite paprašyti mamytės būti jūsų mergina.
Andrejus išleido garsą, įtartinai primenantį kosulį.
Olena delnais užsidengė veidą.
O aš visiškai sutrikau.
Per savo gyvenimą man teko kalbėtis su žmonėmis, kurie vienu sprendimu galėjo pakeisti mano verslo likimą.
Tačiau penkiametės pasiūlymas pasirodė sudėtingesnis už bet kokias derybas.
— Solomija, — atsargiai pasakiau, — tokius dalykus suaugusieji sprendžia patys.
Ji linktelėjo.
— Tai ir spręskite.
— Aš juk netrukdau.
Andrejus vis dėlto nusijuokė.
Mečiau į jį niūrų žvilgsnį, bet net tai nepadėjo.
Olena pabandė išsivesti dukrą.
Ir tada mažylė staiga pliaukštelėjo sau per kaktą.
— Oi!
— Pamiršau dovaną!
Ji įkišo ranką į kišenę ir padėjo ant stalo mažą aksominę dėžutę.
Visas mano sutrikimas akimirksniu išnyko.
Iškart ją atpažinau.
Tamsiai mėlynas aksomas.
Nutrintas kampelis.
Mažas metalinis užsegimas.
Šios dėžutės nebuvau atidaręs penkerius metus.
— Kur ją radai? — paklausiau.
Mano balsas nuskambėjo tyliau nei įprastai.
Solomija parodė į rašomąjį stalą.
— Stalčiuje.
— Ieškojau popieriaus piešiniui.
Olena įsikibo į kėdės kraštą.
— Maksimai Petrovičiau, atleiskite.
— Aš nežinojau…
Pakėliau ranką, prašydamas jos nutilti.
Mergaitė atidarė dėžutę.
Viduje gulėjo plonas auksinis žiedas su nedideliu šviesiu akmenėliu.
— Gražus, tiesa? — paklausė ji.
— Ar jis skirtas mano mamytei?
Negalėjau nuo jo atitraukti akių.
Paskutinį kartą šį žiedą rankose laikiau prieš penkerius metus.
Tuomet man buvo dvidešimt treji.
Mano mama gulėjo ligoninėje, o gydytojai jau nieko gero nebežadėjo.
Ji buvo vienintelis žmogus, prieš kurį man niekada nereikėjo apsimetinėti stipriu.
Mama pažinojo mane dar kaip berniuką, kuris bijojo tamsos ir negalėdavo užmigti, jei koridoriuje nedegdavo šviesa.
Ji žinojo, koks užsispyręs buvau.
Žinojo, kaip lengvai skausmą slėpdavau po pykčiu.
Ir nuolat kartodavo, kad vieną dieną turėsiu išmokti pasitikėti kitais žmonėmis.
Prieš pat mirtį ji perdavė man šią dėžutę.
Žiedas priklausė jai.
Prisiminiau jį nuo vaikystės.
Prisiminiau, kaip jis žibėdavo ant jos rankos, kai ji pataisydavo man apykaklę, ruošdavo vakarienę ar atsargiai paliesdavo mano kaktą tikrindama temperatūrą.
Dėžutėje gulėjo raštelis.
Tuomet perskaičiau tik pradžią.
Paskui uždariau dangtelį ir paslėpiau dėžutę stalčiuje.
Man atrodė, kad jei perskaitysiu laišką iki galo, galutinai pripažinsiu, jog mamos nebėra.
Taip praėjo penkeri metai.
Išmokau vadovauti žmonėms.
Išmokau slėpti baimę.
Išmokau kalbėti taip, kad niekas nedrįstų prieštarauti.
Tačiau neišmokau atidaryti mažos aksominės dėžutės.
Ir dabar priešais mane stovėjo penkerių metų mergaitė, kuri tai padarė nė kiek nebijodama.
— Dėde Maksimai, — tyliai paklausė Solomija, — jūs pykstate?
Pažvelgiau į ją.
Jos šypsena dingo.
Pirmą kartą per visą mūsų pažintį mergaitė atrodė išsigandusi.
Man pasidarė gėda.
— Ne, mažyle.
— Aš nepykstu.
Ji su palengvėjimu iškvėpė.
— Tai kodėl jūs toks liūdnas?
Nežinojau, kaip vaikui paaiškinti tai, su kuo pats tiek metų nesugebėjau susitvarkyti.
Todėl pasakiau tiesą.
— Šis žiedas priklausė mano mamai.
Solomija pažvelgė į jį su nauja pagarba.
— O kur jūsų mamytė?
Kambaryje vėl įsivyravo tyla.
Olena prispaudė ranką prie burnos.
— Jos nebėra, — atsakiau.
Mergaitė nutilo.
Paskui atsargiai uždėjo savo delniuką ant manojo.
— Jūs labai jos ilgitės?
Linktelėjau.
Ji kelias sekundes pagalvojo.
— Aš irgi labai ilgėčiausi savo mamytės.
Olena nusisuko šluostydamasi akis.
Solomija paglostė mano išmargintą ranką.
— Todėl jūs nieko neapkabinate?
Norėjau pasakyti, kad tai visai kas kita.
Kad suaugusieji yra sudėtingesni.
Kad negalima tiesiog ateiti į svetimą gyvenimą ir visko pataisyti flomasteriais.
Tačiau kažkodėl nepajėgiau.
Andrejus priėjo arčiau.
Jis pamatė žiedą ir iškart jį atpažino.
Kadaise būtent jis parvežė mane iš ligoninės po paskutinio pokalbio su mama.
Visą kelią tylėjome.
Nuo tada jis nė karto neklausė apie tą naktį.
— Maksimai, — tyliai ištarė jis, — ar raštelis irgi ten?
Linktelėjau.
Po dėžute gulėjo sulankstytas popieriaus lapas.
Pageltęs pakraščiuose.
Su ta pačia rašysena, kurią prisiminiau nuo vaikystės.
Lėtai jį išskleidžiau.
Pirmosios eilutės buvo pažįstamos.
„Maksimai, mano brangus berniuk…“
Anksčiau būtent čia sustojau.
Prieš penkerius metus šie žodžiai man pasirodė nepakeliami.
Dabar šalia stovėjo Solomija, atkakliai laikydama mano ranką, tarsi bijotų, kad vėl paslėpsiu laišką.
Skaičiau toliau.
Mama rašė, kad visada didžiavosi mano stiprybe, tačiau bijojo, jog vieną dieną supainiosiu stiprybę su vienatve.
Ji prašė manęs nepaversti namų vieta, kurioje niekas nesijuokia.
Prašė neatstumti žmonių vien todėl, kad kada nors juos prarasti būtų skaudu.
O paskutinėse eilutėse buvo parašyta:
„Sūneli, šis žiedas neturi visą tavo gyvenimą gulėti tamsiame stalčiuje.
Kai šalia atsiras moteris, su kuria norėsi dalytis ne tik džiaugsmu, bet ir pačiais paprasčiausiais vakarais, pats suprasi, ką daryti.
Tik neskubėk ir nepainiok dėkingumo su meile.
Ir atmink: tikra širdis netampa silpnesnė, kai ją kam nors atveri.“
Paskutinius žodžius perskaičiau kelis kartus.
Akis ėmė graužti ašaros.
Nuleidau laišką, stengdamasis nepastebimai atgauti kvapą.
Tačiau Solomija jau atidžiai žiūrėjo į mane.
— Jūs verkiate?
— Ne.
Ji palenkė galvą.
— Bet jūsų akys šlapios.
Andrejus nusisuko į langą.
Olena tyliai sukūkčiojo.
Nejučia nusišypsojau.
— Tu visada viską pastebi?
— Žinoma, — atsakė mergaitė.
— Juk aš jau didelė.
Tada ji ištiesė rankas.
— Norite, kad jus apkabinčiau?
Sustingau.
Pirmasis noras buvo atsisakyti.
Įprotis laikytis atstumo pasirodė stipresnis už sveiką protą.
Tačiau tada pamačiau rausvą širdelę ant kaukolės.
Ir prisiminiau mamos žodžius.
Priklaupiau ant vieno kelio.
— Noriu.
Solomija apkabino mane per kaklą.
Stipriai, vaikiškai, be jokio atsargumo.
Jos plaukai kvepėjo vaikišku šampūnu, o maži delniukai buvo šilti.
Ji prisiglaudė prie manęs taip natūraliai, tarsi nieko neįprasto nevyktų.
Atsargiai apkabinau ją ir aš.
Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką nepajutau poreikio ką nors kontroliuoti.
Kai mergaitė atsitraukė, atidžiai mane apžiūrėjo.
— Štai.
— Dabar geriau.
Nusijuokiau.
Ne šiaip šyptelėjau.
Neišleidau mandagaus garso vien tam, kad palaikyčiau pokalbį.
Nusijuokiau iš tikrųjų.
Andrejus atsisuko į mane taip nustebęs, kad Solomija tuoj pat parodė į jį pirštu.
— Matote?
— Juk sakiau!
Olena bandė šypsotis pro ašaras.
— Maksimai Petrovičiau, net nežinau, ką pasakyti.
— Man siaubingai nejauku dėl viso šito.
Atsistojau.
— Jums nėra už ką atsiprašinėti.
— Bet ji be leidimo įėjo į kabinetą, lietė jūsų daiktus…
Pažvelgiau į dėžutę.
— Taip.
— Ir turėsime jai paaiškinti, kodėl taip elgtis negalima.
Solomija nuleido galvą.
Pritūpiau priešais ją.
— Paklausyk, mažoji dailininke.
— Net kai labai nori kam nors padaryti ką nors malonaus, pirmiausia reikia paprašyti leidimo.
— Supranti?
Ji linktelėjo.
— Net jei žmogus liūdnas?
— Net tada.
Ji truputį pagalvojo.
— O jeigu jis miega?
— Ypač jeigu miega.
Mergaitė atsiduso.
— Gerai.
— Kitą kartą paklausiu.
Parodžiau į savo rankas.
— Vadinasi, kitas kartas jau suplanuotas?
Solomija plačiai nusišypsojo.
— Žinoma.
— Juk visa jūsų krūtinė dar juoda!
Andrejus vėl užsikosėjo nuo juoko.
Pirmą kartą jo nestabdžiau.
Olena atsargiai uždarė dėžutę ir ištiesė ją man.
— Turbūt geriau būtų tai padėti į vietą.
Paėmiau žiedą.
Akimirką vėl kilo pažįstamas noras paslėpti jį giliai stalčiuje.
Tačiau tada pažvelgiau į šalia gulintį piešinį.
Trys žmonės po geltona saule.
Didelis vyras įvairiaspalvėmis rankomis.
Maža mergaitė.
Ir moteris žalia suknele.
Supratau, kad Solomija šiuose namuose pamatė tai, ko aš jau seniai nebeleidau sau įsivaizduoti.
Ne brangius baldus.
Ne apsaugą.
Ne valdžią.
O galimybę kam nors priklausyti ne iš baimės ar pareigos, bet savo noru.
Tačiau dar vienas dalykas man buvo visiškai aiškus.
Neketinau vaikiškos fantazijos paversti sprendimu už jos motiną.
Olena buvo suaugusi moteris, turinti savo jausmus, praeitį ir teisę pati pasirinkti, ką įsileisti į savo gyvenimą.
Todėl atsargiai įdėjau žiedą atgal.
— Solomija, šis daiktas man labai brangus.
— Kada nors nuspręsiu, ką su juo daryti.
— Bet dabar jis liks pas mane.
Mergaitė linktelėjo.
— O mamytę vis tiek galima pakviesti valgyti virtinių.
Olena paraudo.
Pažvelgiau į ją ir netikėtai pajutau, kad šypsausi.
— Manau, iš pradžių galime tiesiog kartu pavakarieniauti.
Solomija pašoko.
— Šiandien?!
Pažvelgiau į jos motiną.
— Tik jeigu Olena neprieštarauja.
Ji ilgai tylėjo.
Paskui tyliai atsakė:
— Neprieštarauju.
Tą vakarą pirmą kartą per daugelį mėnesių vakarieniavau ne vienas.
Virtuvėje stovėjo didelis puodas barščių, ant stalo buvo lėkštė virtinių su bulvėmis, o Solomija nesustodama pasakojo, ką ketina nupiešti kitą kartą.
Andrejus kelis kartus žvilgtelėjo pro duris, akivaizdžiai netikėdamas savo akimis.
Sėdėjau priešais Oleną ir pastebėjau dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio.
Kaip ji pataisydavo nepaklusnią dukters garbaną.
Kaip šypsodavosi, kai ši pasakodavo dar vieną neįtikėtiną istoriją.
Kaip dėkodavo už kiekvieną smulkmeną, tarsi būtų visiškai nepratusi ką nors gauti tiesiog šiaip.
Mes nekalbėjome apie žiedą.
Nekalbėjome apie ateitį.
Nieko jai neprisipažinau.
Ir vis dėlto paprasta vakarienė kažkodėl pasirodė svarbesnė už daugumą įvykių, kuriais anksčiau buvo užpildytas mano gyvenimas.
Kai Solomija užmigo, Olena grįžo į kabinetą.
Stovėjau prie stalo ir žiūrėjau į vaikišką piešinį.
— Dar kartą atleiskite, — pasakė ji.
Papurtiau galvą.
— Jūs jau atsiprašėte.
Ji šiek tiek nusišypsojo.
— Žinau.
— Tiesiog negaliu patikėti, kad Solomija jums tai iškrėtė.
Pažvelgiau į savo įvairiaspalves rankas.
— Užtat dabar mano drakonas turi charakterį.
Olena nusijuokė.
Paskui jos šypsena tapo rimtesnė.
— Labai gaila dėl jūsų mamos.
Linktelėjau.
Kurį laiką tylėjome.
Tada ji atsargiai paklausė:
— Ar seniai skaitėte jos laišką?
— Niekada nebuvau jo perskaitęs iki galo.
Olena nuleido akis.
— Turbūt tai buvo labai sunku.
Norėjau kaip įprastai atsakyti, kad viskas gerai.
Tačiau vietoj to ištariau:
— Taip.
— Buvo.
Ji daugiau nieko neklausinėjo.
Nebandė aiškinti, ką turėčiau jausti.
Tiesiog liko šalia.
Ir būtent tai kažkodėl man reiškė ypač daug.
Po kelių minučių Olena pasakė, kad jai laikas pasirūpinti dukra ir paguldyti ją miegoti.
Prie durų ji sustojo.
— Maksimai Petrovičiau?
— Taip?
— Ačiū, kad jos neišgąsdinote.
Pažvelgiau į piešinį.
— Ji mane išgąsdino kur kas labiau.
Olena nustebusi atsisuko.
Nusišypsojau.
— Pasirodo, visiškai nemoku kalbėtis su mažosiomis dailininkėmis.
Ji nusijuokė ir išėjo.
O aš pirmą kartą per penkerius metus palikau mamos dėžutę ne uždarytame stalčiuje, o ant stalo.
Kitą dieną Solomija atėjo pas mane su nauju popieriaus lapu.
Ji taip garsiai pasibeldė į duris, kad išgirdau ją dar iš koridoriaus.
— Dėde Maksimai!
— Ar galima užeiti?
Padėjau dokumentus į šalį.
— Galima.
Mergaitė pasirodė tarpduryje, spindėdama iš pasididžiavimo.
— Aš paprašiau leidimo!
— Pastebėjau.
Ji priėjo arčiau ir pažvelgė į mano ranką.
Įvairiaspalvius flomasterių pėdsakus jau buvau beveik nuplovęs.
Tačiau rausva širdelė ant kaukolės vis dar buvo matoma.
Solomija suraukė antakius.
— Jūs trinate mano piešinį?
— Jis pamažu nusiplauna.
Ji susimąstė.
— O širdelė irgi nusiplaus?
Pažvelgiau į mažą rausvą figūrėlę.
— Tikriausiai.
Mergaitės veidas nuliūdo.
Padėjau delną ant stalo.
— Bet juk pati sakei, kad nupiešei ją ten, kur slepiasi tikroji širdis.
Ji linktelėjo.
— Na taip.
— Vadinasi, net jeigu dažai išnyks, širdis liks?
Solomija kelias sekundes mąstė.
Paskui nušvito.
— Tikrai!
Ji prisitraukė kėdę ir padėjo priešais mane naują piešinį.
Šį kartą jame vėl buvo trys žmonės.
Tačiau dabar didelis vyras šypsojosi.
— Žiūrėkite, — pasakė ji.
— Aš dar kai ką pataisiau.
Atidžiai pažvelgiau į piešinį.
— Ką būtent?
Solomija pirštu bakstelėjo į didžiosios figūrėlės veidą.
— Anksčiau nežinojau, kaip jūs atrodote, kai esate laimingas.
Ne iš karto sugebėjau atsakyti.
Ji pasislinko arčiau ir pridūrė:
— O dabar žinau.
Praėjo šiek tiek laiko.
Per vieną vakarą netapau kitu žmogumi.
Mano reikalai niekur nedingo, charakteris netapo švelnus, o žmonės ir toliau su manimi elgėsi atsargiai.
Tačiau kai kas iš tiesų pasikeitė.
Nustojau rakinti kabineto duris kiekvieną kartą grįžęs namo.
Kartais išeidavau į virtuvę tiesiog išgerti arbatos.
Nustojau laikyti vienatvę stiprybės įrodymu.
Be to, pradėjau pažinti Oleną ne tik kaip moterį, kuri dirbo mano namuose.
Vakarais kalbėdavomės.
Kartais ginčydavomės dėl visiškai paprastų dalykų.
Kartais juokdavomės iš Solomijos pasisakymų.
Ir pamažu supratau, kad vis dažniau po sunkios dienos laukiu ne tylos, o galimybės išgirsti du pažįstamus balsus.
Neskubėjau.
Mamos laiškas išmokė mane vieno svarbaus dalyko: negalima kurti artumo vien iš baimės vėl likti vienam.
Vieną dieną vis dėlto pakviečiau Oleną į pasimatymą.
Be brangių dovanų ir skambių pažadų.
Tiesiog paklausiau, ar ji sutiktų praleisti su manimi vakarą, kai turės laisvo laiko.
Ji nusišypsojo ir atsakė, kad sutiktų.
O Solomija, apie tai sužinojusi, pareiškė, kad visa tai įvyko tik dėl jos piešinio.
Galbūt ji buvo teisi.
Žiedas dar ilgai liko aksominėje dėžutėje.
Daugiau jo nebeslėpiau iš baimės.
Tiesiog žinojau, kad jis turi sulaukti tinkamos akimirkos.
O piešinį su trimis figūrėlėmis įrėminau ir pastačiau ant savo darbo stalo.
Kartą Andrejus pažvelgė į jį ir šyptelėjo.
— Nemaniau, kad kada nors pamatysiu ką nors panašaus tavo kabinete.
— Ką būtent?
— Šeimos piešinį šalia darbo dokumentų.
Gūžtelėjau pečiais.
— Priprask.
Jis nusišypsojo.
— O juk anksčiau grasindavai atleisti kiekvieną, kuris prisiliestų prie tavo daiktų.
Mintyse pažvelgiau į rausvą širdelę, kurią vis dar prisiminiau taip aiškiai, tarsi dažai niekada nebūtų išnykę.
— Anksčiau daug ko nesupratau.
Nuostabiausia buvo tai, kad Solomija niekada nelaikė savęs šios istorijos heroje.
Jai viskas buvo labai paprasta.
Ji pamatė liūdną žmogų.
Nusprendė suteikti jo gyvenimui šiek tiek spalvų.
O paskui pasiūlė padovanoti tai, ko, jos manymu, jam labiausiai trūko.
Šeimą.
Vieną vakarą ji vėl įsitaisė man ant kelių ir paklausė:
— Dėde Maksimai, ar jūsų širdis daugiau nebesislepia?
Pažvelgiau į ją, paskui į Oleną, kuri sėdėjo šalia su arbatos puodeliu.
— Manau, kad nebe.
Solomija patenkinta linktelėjo.
— Na ir gerai.
— Nes jai ten turbūt buvo ankšta.
Olena nusijuokė.
Apkabinau mergaitę ir pirmą kartą per ilgą laiką pajutau, kad daugiau nebenoriu niekur išeiti iš šio kambario.
Anksčiau man atrodė, kad stipriausi žmonės yra tie, kurių neįmanoma sužeisti.
Dabar supratau: kartais kur kas daugiau drąsos reikia tam, kad leistum kam nors prieiti pakankamai arti.
Ir viskas prasidėjo nuo penkerių metų mergaitės, kuri nepabijojo išmarginti mano bauginančių tatuiruočių.
Vienas violetinis drakonas.
Vienas vilkas rausvomis ausimis.
Vienas mažas šeimos piešinys.
Ir rausva širdelė, nupiešta tiesiai ant kaukolės.
Laikui bėgant dažai išnyko.
Tačiau tai, ką Solomija sugebėjo manyje pažadinti, liko.
Ir jeigu kas nors manęs paklaustų, kas buvo bebaimiškiausias žmogus iš visų, kuriuos kada nors sutikau, nė akimirkos nesudvejočiau.
Ne mano šeši kovotojai.
Ne vyrai, su kuriais teko vesti sunkias derybas.
Ir tikrai ne aš pats.
Tai buvo maža mergaitė auksinėmis garbanomis, kuri vieną dieną pažvelgė į mane ir pasakė:
— Neslėpkite savo širdies, dėde Maksimai.
— Ji jūsų gera.
