21:17 val. stovėjau prabangaus restorano viduryje ir žiūrėjau, kaip miršta žmogus, kurio, pasak gandų, bijojo beveik visas miestas.
Jo lūpos mėlo, pirštai konvulsiškai gniaužė baltą staltiesę, o vadybininkas reikalavo, kad tuoj pat grįžčiau prie darbo ir nustočiau traukti svečių dėmesį.
Dar nežinojau, kad po kelių minučių išgelbėsiu Maksimo Romanenkos gyvybę, o per ateinančią savaitę prarasiu viską, dėl ko dirbau pastaruosius kelerius metus.
Mano vardas Darina Ševčuk, man dvidešimt septyneri, ir niekada nesvajojau atsidurti šalia žmogaus iš nusikalstamo pasaulio.
Norėjau visiškai įprastų dalykų: laiku mokėti nuomą, pirkti maisto produktus, prieš eidama į vaistinę neskaičiuoti kiekvienos grivinos ir vieną dieną nustoti bijoti kreditorių skambučių.
Po mamos mirties net tokie norai man atrodė beveik neįgyvendinami.
Mama ilgai sirgo, o paskutiniai jos gyvenimo mėnesiai mums abiem virto nesibaigiančia ligoninės koridorių, medicininių paskyrimų ir bemiegių naktų virtine.
Išmokau atskirti ramų jos kvėpavimą nuo to siaubingo, trūkčiojančio įkvėpimo, po kurio reikėdavo nedelsiant kviesti pagalbą.
Kartais ji prašydavo dar penkias minutes pasėdėti šalia, nors aš jau vėluodavau į darbą.
Aš visada pasilikdavau.
Po laidotuvių ilgai negalėjau prisiversti padėti į vietą jos mėgstamo puodelio, o šalia mažos namų ikonos vis dar kabėjo išsiuvinėtas rankšluostis, kurį ji daugelį metų saugojo.
Sąskaitos už gydymą ir toliau ateidavo, nors žmogaus, dėl kurio buvome skolinęsi pinigų, jau nebebuvo šalia.
Dirbau padavėja viename brangiausių mūsų miesto restoranų ir laikiausi šio darbo taip, tarsi tai būtų paskutinis laiptelis virš bedugnės.
Restorane lankydavosi didelių įmonių savininkai, pasiturintys verslininkai ir žmonės, kurių vardai dažnai būdavo tariami atsargiai.
Kai kurie svečiai per vieną vakarienę išleisdavo tiek, kiek man reikėdavo sumokėti už buto nuomą ir nusipirkti maisto visam mėnesiui.
Jiems mes buvome beveik nematomi žmonės, pasirodantys prie staliukų tik tada, kai reikėdavo pripildyti taurę arba nurinkti lėkštę.
Mūsų vadybininkas Ihoris Kovalčukas tokią padėtį laikė visiškai natūralia.
Jis mėgdavo kartoti, kad svarbiausia geros padavėjos savybė – mokėti tylėti, šypsotis ir niekada neužduoti nereikalingų klausimų.
Kai prašydavau pakeisti pamainą dėl dar vieno mamos tyrimo, jis sutikdavo tokiu veidu, tarsi darytų man didžiulę asmeninę paslaugą.
Po jos mirties Ihoris kartą pasakė, kad dabar nebeturiu jokių priežasčių blaškytis nuo darbo.
Tuos žodžius įsiminiau, bet tylėjau, nes negalėjau sau leisti likti be pajamų.
Tą vakarą restoranas buvo beveik pilnas, todėl man teko vienu metu aptarnauti kelis staliukus centrinėje salės dalyje.
Iš virtuvės sklido karštos mėsos ir šviežios duonos kvapas, taurės švelniai skambėjo, o už didelių langų pamažu temo lietingas dangus.
Maždaug be dešimties devynios Ihoris surinko darbuotojus prie tarnybinio įėjimo ir pareikalavo jų dėmesio.
Jis atrodė neįprastai nervingas, nors paprastai su personalu kalbėdavo tokiu tonu, tarsi niekada gyvenime nebūtų nieko bijojęs.
„Šiandien turime ypatingą svečią, todėl prie ketvirtojo staliuko niekas nesiartina be mano asmeninio leidimo“, – pareiškė jis.
Žvilgtelėjau į kampinę nišą ir pamačiau vyrą su griežto kirpimo juodu kostiumu.
Jam buvo maždaug keturiasdešimt metų, jis sėdėjo vienas, nesidomėjo aplinkiniais ir laikėsi stebėtinai nejudriai.
Iš karto atpažinau Maksimą Romanenką.
Jo pavardę žinojo net tie, kurie stropiai vengė pokalbių apie nusikalstamą pasaulį.
Sklandė gandai, kad per jam pavaldžius žmones jis darė įtaką krovinių gabenimui, privačioms apsaugos įmonėms ir ištisam pramogų įstaigų tinklui.
Nežinojau, kurios iš šių istorijų buvo tiesa, tačiau mačiau, kaip pasikeitė Ihorio veidas, kai Romanenka pirmą kartą pasirodė restorane.
Vadybininkas priėjo prie manęs atskirai ir perspėjo netyčia nesutrikdyti svarbaus svečio ramybės.
Linktelėjau ir grįžau prie darbo, nusprendusi, kad svetimos paslaptys man visiškai nerūpi.
Kitas dvidešimt minučių nešiojau patiekalus, nurinkinėjau indus ir stengiausi nekreipti dėmesio į kampinę nišą.
Tačiau eidama tarp staliukų pastebėjau, kad Romanenka beveik neprisilietė prie savo vakarienės.
Iš pradžių man tai nepasirodė keista, nes kai kurie pasiturintys lankytojai užsisakydavo brangių patiekalų vien tam, kad galėtų ramioje aplinkoje surengti susitikimą.
Tačiau netrukus pamačiau jo dešinę ranką, taip stipriai gniaužiančią staltiesės kraštą, kad pirštai pabalo.
Jis sėdėjo pernelyg tiesiai, tarsi stengtųsi išlaikyti kūną vienoje padėtyje, ir vis praverdavo burną, kad įkvėptų.
Sustojau prie serviravimo staliuko ir kelias sekundes stebėjau jį.
Jo pečiai įsitempė, galva šiek tiek nusviro, o lūpos įgavo bauginantį melsvą atspalvį.
Man akimirksniu iškilo mama.
Paskutinėmis jos ligos savaitėmis ne kartą mačiau, kaip žmogus bando įkvėpti, bet negali gauti pakankamai oro.
Jokie brangūs drabužiai, jokia valdžia ir jokie pinigai negalėjo pakeisti baimės išraiškos, kuri atsirasdavo tokiomis akimirkomis.
Padėjau padėklą ir garsiai paprašiau iškviesti greitąją pagalbą.
Ihoris akimirksniu atsidūrė šalia ir sugriebė mane už rankos.
„Nustok, Darina, tu atkreipi į save visos salės dėmesį“, – sušnypštė jis, dar stipriau suspausdamas mano pirštus.
Bandžiau paaiškinti, kad svečiui labai sunku kvėpuoti, tačiau vadybininkas mane pertraukė ir pareikalavo grįžti į savo vietą.
Tą akimirką Romanenka pamėgino pakilti nuo stalo, tačiau neišsilaikė ir vėl susmuko ant kėdės.
Jo ranka bejėgiškai nuslydo staltiese, o ant veido pasirodė plona kraujo juostelė.
Staiga supratau, kad jei ir toliau ginčysiuosi su Ihoriu, gali būti per vėlu.
Todėl ištrūkau iš jo gniaužtų ir nubėgau prie ketvirtojo staliuko.
Vėliau daug kartų prisiminiau svečių, stebėjusių tai, kas vyko, veido išraiškas.
Vyras su brangiu laikrodžiu sustingo, laikydamas taurę prie lūpų, moteris prie lango prisidengė burną delnu, o vienas iš padavėjų stovėjo su padėklu, nedrįsdamas žengti nė žingsnio.
Niekas nepaklausė, ar reikia pagalbos, ir niekas nebandė sustabdyti vadybininko, kuris toliau šaukė man iš paskos.
Išsitraukiau telefoną ir surinkau 103.
Dispečeris mane išklausė, patikslino adresą ir paprašė kuo tiksliau apibūdinti vyro būklę.
Papasakojau apie apsunkintą kvėpavimą, pasikeitusią lūpų spalvą ir kraują iš nosies, stengdamasi nepraleisti nė vienos detalės.
Tada vykdžiau dispečerio nurodymus ir likau šalia Romanenkos, kol greitosios pagalbos brigada važiavo į restoraną.
„Pagalba jau pakeliui, prašau, laikykitės“, – kartojau, nors nebuvau tikra, ar jis girdi kiekvieną žodį.
Jo ranka buvo šalta, o žvilgsnis toks sutrikęs, kad man buvo sunku šį žmogų susieti su pasakojimais apie jo žiaurumą.
Po kurio laiko į salę įėjo du asmens sargybiniai, ir vienas jų beveik iš karto sugriebė mane už peties.
„Ką tu jam padarei?“ – pareikalavo jis, žiūrėdamas taip, tarsi jau būtų paskelbęs man nuosprendį.
Bandžiau atsitraukti ir paaiškinti, kad iškviečiau medikus, tačiau vyras tik dar stipriau suspaudė mano petį.
Tada Romanenka pakėlė drebančią ranką.
„Ji padėjo“, – vos girdimai ištarė jis.
Asmens sargybinis akimirksniu mane paleido, o aš vėl susitelkiau į pokalbį su dispečeriu.
Kai atvyko medikai, restoranas jau nebebuvo panašus į vietą, kurioje vos prieš kelias minutes žmonės ramiai vakarieniavo ir aptarinėjo verslo reikalus.
Prie ketvirtojo staliuko buvo atlaisvinta erdvė, brigados darbuotojai greitai ėmėsi darbo, o aš atsakinėjau į klausimus apie laiką ir simptomų atsiradimo eigą.
Man pranešė, kad vyras bus vežamas į ligoninę, ir paprašė netrukdyti perkelti paciento.
Pasitraukiau prie sienos ir žiūrėjau, kaip neštuvai dingsta už durų.
Kai viskas baigėsi, Ihoris nepaklausė, kaip jaučiuosi, ir net nepasidomėjo, kokia rimta buvo svečio būklė.
Jis tik pasakė, kad pasikalbėsime rytoj ryte.
Tą naktį prastai miegojau.
Prieš akis nuolat stovėjo pamėlusios Romanenkos lūpos, jo drebančios rankos ir ta trumpa akimirka, kai jis bandė apginti mane nuo savo paties apsaugininko.
Ryte atėjau į darbą anksčiau nei įprastai, tikėdamasi, kad vadybininkas jau bus nusiraminęs.
Tačiau vietoj to jis pasikvietė mane į kabinetą ir parodė į plastikinį maišelį, gulintį prie stalo krašto.
Viduje buvo mano išskalbtas darbo prijuostė.
„Tu atleista“, – pareiškė Ihoris, net nepasiūlęs man atsisėsti.
Paklausiau, už ką konkrečiai mane atleidžia, nors iš jo veido išraiškos jau supratau atsakymą.
Jis pareiškė, kad pažeidžiau vadovybės nurodymus, sukėliau viešą skandalą ir sugadinau restorano reputaciją svarbių lankytojų akyse.
Primindavau jam, kad žmogui skubiai reikėjo medicininės pagalbos, tačiau Ihoris tik susierzinęs pabarbeno pirštais į stalą.
„Čia ne ligoninė, Darina, o tu ne gydytoja“, – pasakė jis.
Šie žodžiai mane taip įsiutino, kad akimirką įsivaizdavau, kaip metu jam ant stalo visą maišelį su savo darbo daiktais.
Tačiau susivaldžiau, nes žinojau, kaip greitai jis galėtų bet kokį mano judesį paversti dar vienu kaltinimu.
Pasiėmiau prijuostę ir paprašiau išduoti man priklausančius dokumentus dėl darbo santykių nutraukimo.
Ihoris sausai atsakė, kad viskas bus sutvarkyta, o tada atidarė duris, leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas.
Lauke lijo šaltas lietus.
Nuėjau iki stotelės, atsisėdau ant suoliuko ir atsidariau banko programėlę.
Kortelėje buvo likę 3 400 grivinų.
Buto nuomos mokėjimo terminas jau buvo praėjęs, o ant namų stalo gulėjo su mamos gydymu susijusios sąskaitos.
Norėjau jai paskambinti ir papasakoti, kaip neteisingai su manimi pasielgė, tačiau vietoj įprasto jos balso galėjau išgirsti tik seną įrašą telefone.
Vakare pasidariau arbatos ir ilgai sėdėjau virtuvėje, žiūrėdama į kitos įstaigos skelbimą, kuriame buvo ieškoma padavėjų.
Įtikinėjau save, kad turiu darbo patirties, kad rekomendacijas kada nors galėsiu gauti iš buvusių kolegų ir kad vienas nemalonus vadybininkas negali užkirsti man kelio į visą miesto restoranų pasaulį.
Kitą dieną išėjau ieškoti naujo darbo.
Pirmajame restorane paėmė mano gyvenimo aprašymą ir pažadėjo susisiekti su manimi pasikalbėję su savininku.
Antrajame pasakė, kad laisva darbo vieta jau užimta, nors skelbimas buvo paskelbtas vos prieš kelias valandas.
Trečiajame administratorius uždavinėjo įprastus klausimus, kol išgirdo mano pavardę.
Po to jo veidas staiga pasikeitė, ir jis pareiškė, kad vadovybė laikinai sustabdė darbuotojų atranką.
Toliau vaikščiojau į darbo pokalbius, stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, kaip keistai klostosi įvykiai.
Savaitės pabaigoje gavau septyniolika neigiamų atsakymų.
Septyniolika skirtingų įstaigų, septyniolika vilčių ir nė vieno pasiūlymo bent jau ateiti bandomajai pamainai.
Atsakymą radau tada, kai vieno restorano darbuotoja pasikvietė mane į šalį ir tyliai patarė nebeįrašyti ankstesnės darbovietės.
Pasak jos, Ihoris jau spėjo papasakoti keliems pažįstamiems restoranų savininkams, kad esu konfliktiška darbuotoja, kelianti problemų dėl svarbių klientų.
Stovėjau prie tarnybinio įėjimo ir nežinojau, ką atsakyti.
Paaiškėjo, kad man neužteko prarasti darbo už tai, jog bandžiau padėti žmogui – kažkas dar pasistengė, kad negalėčiau rasti kito.
Grįžusi namo ant stalo išdėliojau neapmokėtas sąskaitas ir ėmiau skaičiuoti, kiek laiko galėsiu išgyventi be atlyginimo.
Neturėjau turtingų giminaičių, didelės banko sąskaitos ar žmogaus, į kurį bet kurią akimirką galėčiau kreiptis pagalbos.
Net pagalvojau, kad turėjau paklausyti vadybininko ir nesiartinti prie ketvirtojo staliuko.
Tačiau ši mintis išsilaikė vos kelias sekundes.
Vėl prisiminiau mamos veidą tomis akimirkomis, kai ji negalėdavo normaliai kvėpuoti, ir supratau, kad niekada nebūčiau galėjusi ramiai stebėti kito žmogaus mirties.
Aštuntą dieną po atleidimo lietus lijo beveik nuo pat ryto.
Sėdėjau virtuvėje su puodeliu atvėsusios arbatos ir iš naujo skaičiau pranešimą apie pradelstą buto nuomos mokėjimą, kai po langais pasigirdo kelių automobilių gausmas.
Kieme sustojo trys dideli juodi visureigiai.
Iš jų išlipo tamsiais kostiumais vilkintys vyrai, ir vienas jų patraukė mūsų laiptinės link, o kiti atidžiai apžvelgė kiemą.
Nežinojau, kas vyksta, tačiau iš karto pajutau, kaip nemaloniai suspaudė gerklę.
Po kelių minučių kažkas pasibeldė į duris.
Pažvelgiau pro akutę ir pamačiau vyrą, kuris restorane buvo sugriebęs mane už peties ir apkaltinęs tuo, kas nutiko jo vadovui.
Dabar jis atrodė visiškai kitaip.
„Ponia Ševčuk, Maksimas Romanenka norėtų su jumis pasikalbėti“, – pasakė jis, kai pravėriau duris.
Nespėjau atsakyti, nes apsaugininkas pasitraukė į šoną, o laiptų aikštelėje pasirodė pats Romanenka.
Jis buvo pastebimai išblyškęs, palyginti su tuo, kaip atrodė restorane, tačiau stovėjo tiesiai ir žvelgė į mane visiškai sąmoningu žvilgsniu.
„Ar galiu užeiti?“ – paklausė jis.
Atsitraukiau, praleisdama jį į butą, nors nė nenutuokiau, kodėl tokios reputacijos žmogus atvažiavo būtent pas mane.
Jo asmens sargybiniai liko lauke.
Įėjęs į virtuvę, Romanenka apžvelgė senus baldus, sutrūkinėjusius dažus ant sienos ir ant stalo gulinčius dokumentus.
Pasijutau nejaukiai ir skubiai pamėginau sudėti sąskaitas į krūvelę, tačiau jis ramiu gestu mane sustabdė.
„Nereikia nieko slėpti, Darina“, – pasakė jis.
Paklausiau, ar jis norėtų kavos, nes negalėjau sugalvoti nieko tinkamesnio tokiam keistam vizitui.
Jis sutiko, ir aš paruošiau tirpios kavos dviejuose skirtinguose puodeliuose, iš kurių vieno ąselė buvo šiek tiek nuskilusi.
Romanenka paėmė jį nieko nekomentuodamas.
Kurį laiką tylėjome, ir aš girdėjau tik silpną lietaus barbenimą į lango stiklą.
Tada jis iš vidinės švarko kišenės išsitraukė voką ir padėjo jį priešais mane.
Voke buvo banko dokumentai, reikalingi dviem milijonams grivinų pervesti į mano sąskaitą.
Keliskart perskaičiau nurodytą sumą, nes negalėjau patikėti, kad matau ją teisingai.
„Tai už tai, kad išgelbėjai man gyvybę“, – pasakė Romanenka.
Lėtai pastūmiau dokumentus atgal.
„Negaliu to priimti“, – atsakiau.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane, tarsi nesitikėjęs išgirsti atsisakymo.
„Kodėl?“
Paaiškinau, kad iškviečiau greitąją ne dėl atlygio ir net nežinojau, ar jis išgyvens, kai pirmą kartą priėjau prie staliuko.
Jis priminė, kad dėl to, kas nutiko, praradau darbą, o tada pažvelgė į pradelstas sąskaitas, kurių taip ir nespėjau padėti į šalį.
„Tau reikia šių pinigų“, – ištarė jis.
Neneigiau akivaizdaus dalyko.
Man tikrai reikėjo pinigų, ir net nedidelės pasiūlytos sumos dalies būtų pakakę skoloms padengti ir tam, kad nebereikėtų skaičiuoti dienų iki kito mokėjimo.
Tačiau bijojau, kad priėmusi tokią dovaną tapsiu susieta su žmogumi, apie kurį žinojau tik pavojingus gandus.
„Būčiau jums padėjusi net jei neturėtumėte nė vienos grivinos“, – pagaliau pasakiau.
Jis ilgai žiūrėjo į mane, o tada atitraukė ranką nuo voko.
„Aš tai suprantu“, – atsakė jis.
Man pasirodė, kad tuo mūsų pokalbis ir baigsis, tačiau jo veidas staiga tapo rimtas.
Romanenka pastatė puodelį ant stalo, šiek tiek pasilenkė į priekį ir prabilo taip tyliai, kad turėjau pasilenkti arčiau, norėdama išgirsti jo žodžius.
„Tą vakarą mane bandė nunuodyti.“
Sustingau.
Pirmiausia norėjau paprašyti jį pakartoti, tačiau jo veido išraiška nepaliko abejonių, kad jis kalba visiškai rimtai.
Jis paaiškino, kad po hospitalizacijos gydytojai aptiko nuodingos medžiagos poveikio požymių ir nelaikė to, kas nutiko, įprastu priepuoliu.
Prisiminiau jo konvulsiškai sugniaužtus pirštus, pamėlusias lūpas ir iš nosies pasirodžiusį kraują.
Visos šios detalės staiga įgavo kitą, kur kas siaubingesnę prasmę.
„Kažkas norėjo jūsų mirties?“ – paklausiau.
Romanenka trumpai linktelėjo.
Jis nepasakojo, ką įtaria, ir nebandė vaizduoti savęs nekaltu žmogumi, kuris visiškai nesupranta, iš kur kyla kitų neapykanta.
Vietoj to jis pasakė, kad restorane buvo aptikta aplinkybių, kurių jo žmonės negali ignoruoti.
Iš karto pagalvojau apie Ihorį.
Pernelyg aiškiai prisiminiau, kaip vadybininkas įsakė niekam nesiartinti prie ketvirtojo staliuko ir kaip bandė mane sulaikyti, kai Romanenka jau duso.
„Ar manote, kad mano viršininkas su tuo susijęs?“ – paklausiau.
„Kol kas žinau tik tiek, kad jis nenorėjo, jog tau būtų leista padėti“, – atsakė Maksimas.
Tada jis ištraukė iš voko dar vieną dokumentą.
Tai buvo restorano vidinio tarnybinio žurnalo puslapio kopija, kuriame vadybininkas palikdavo nurodymus personalui.
Atpažinau pažįstamą lentelę su stulpeliais laikui, staliuko numeriui ir specialiems nurodymams.
Eilutėje, susijusioje su ketvirtuoju staliuku, buvo įrašyta 21:09.
Šalia buvo nurodymas nesiartinti prie svečio be asmeninio vadybininko leidimo.
Iš karto prisiminiau, kada paskambinau greitajai pagalbai.
21:17.
Tarp šių dviejų laiko žymų buvo praėjusios aštuonios minutės.
Pats įrašas neįrodė, kad Ihoris ką nors nunuodijo, tačiau jo laikas ir turinys vertė susimąstyti, kodėl jis taip atkakliai reikalavo nesikišti.
Romanenka tylėdamas stebėjo mane, kol nagrinėjau dokumentą.
Tada jis parodė į dar vieną eilutę, esančią žemiau pagrindinio nurodymo.
Ten buvo įrašyta mano pavardė.
Šalia buvo trumpa pastaba, kad Ševčuk reikia laikyti kuo toliau nuo ketvirtojo staliuko.
Perskaičiau ją du kartus.
Ihoris ne tik uždraudė visiems aptarnauti konkretų svečią – jis atskirai nurodė neprileisti būtent manęs.
Baisiausia buvo tai, kad įrašas buvo padarytas dar prieš man pastebint, kokia sunki tapo Romanenkos būklė.
Pakėliau akis.
„Kodėl jis įrašė mano pavardę?“
Maksimas neatsakė iš karto.
„Kol kas to tiksliai nežinome, tačiau jis suprato, kad gali pastebėti, kas vyksta, ir įsikišti.“
Prisiminiau, kaip kelis kartus prašiau atleisti mane nuo darbo dėl mamos gydymo, o Ihoris susierzinęs klausydavosi mano paaiškinimų apie jos kvėpavimo priepuolius.
Jis žinojo, kad buvau susidūrusi su sunkia artimo žmogaus liga ir galėjau atkreipti dėmesį į neįprastus simptomus.
Tačiau net ir šis spėjimas nepaaiškino visko.
Jei vadybininkas tiesiog bijojo nemalonumų, kam jam vėliau prireikė skambinti į kitus restoranus ir griauti mano reputaciją?
Šį klausimą uždaviau garsiai.
Romanenka pažvelgė į mane tokia veido išraiška, kokios anksčiau nebuvau mačiusi.
„Todėl, kad po to vakaro tu tapai liudininke, Darina.“
Nuo šių žodžių pajutau, kaip šaltis nubėga nugara.
Juk iš tiesų mačiau kur kas daugiau nei kiti svečiai.
Prisiminiau Romanenkos būklę, tikslų greitosios pagalbos iškvietimo laiką, Ihorio bandymus mane sustabdyti ir jo susierzinimą, kai medikai išvežė pacientą.
Be to, galėjau apie tai papasakoti ne iš svetimo žmogaus žodžių, o kaip tiesioginė įvykių dalyvė.
Staiga supratau, kodėl istorija su septyniolika atsisakymų atrodė tokia keista.
Ihoris galėjo norėti ne tik nubausti mane už nepaklusnumą, bet ir pasirūpinti, kad manimi nustotų pasitikėti, jei pradėčiau uždavinėti klausimus.
Tai dar nebuvo įrodymas, kad jis dalyvavo nuodijant.
Tačiau žmogus, kuriam pakanka paskambinti keliems restoranų savininkams, kad atimtų iš manęs pragyvenimo šaltinį, akivaizdžiai nenorėjo, kad mano įvykių versija būtų vertinama rimtai.
Romanenka atsisuko į duris ir tyliai pašaukė vieną iš asmens sargybinių.
Į kambarį įėjo tas pats vyras, kuris kaltino mane prie ketvirtojo staliuko.
Maksimas paprašė jo dar kartą papasakoti, ką jis žinojo apie tai, kas vyko prieš jam pasirodant restorane.
Apsaugininkas kelias sekundes tylėjo, o tada prisipažino gavęs įspėjimą apie galimą pavojų prie staliuko ir laikęs bet kurį pašalinį žmogų potencialia grėsme.
Pamatęs mane šalia Romanenkos, jis nusprendė, kad galėjau būti susijusi su tuo, kas nutiko.
„Aš klydau“, – ištarė jis ir pirmą kartą pažvelgė man tiesiai į akis.
Nežinojau, ar turėčiau atsakyti į šį atsiprašymą.
Ant mano peties jau nebuvo likę jo gniaužtų žymės, tačiau puikiai prisiminiau, kaip baisu buvo bandyti paaiškinti akivaizdžius dalykus žmogui, kuris nenorėjo klausytis.
Romanenka išleido apsaugininką, ir mes vėl likome dviese.
Pažvelgiau į dokumentus, gulėjusius šalia neapmokėtų sąskaitų, ir pajutau, kaip keičiasi mano požiūris į savo pačios nelaimę.
Dar ryte maniau, kad tapau neteisingo atleidimo ir vieno vadybininko piktavališkumo auka.
Dabar paaiškėjo, kad mano bandymas išgelbėti žmogų galėjo paversti mane nepatogia liudininke kur kas pavojingesnėje istorijoje.
„Kas dabar manęs laukia?“ – paklausiau.
Romanenka nežadėjo, kad visos problemos išnyks per vieną naktį.
Jis pasakė negalintis užtikrintai įvardyti žmogaus, kuris suorganizavo nuodijimą, ir nežinantis, kiek toli tas žmogus pasirengęs nueiti.
Tačiau viena aplinkybė jam buvo visiškai aiški.
Žmogus, kuris norėjo jo mirties, dabar žino, kas padėjo jam išgyventi.
Nukreipiau žvilgsnį į langą.
Kieme vis dar stovėjo trys juodi visureigiai, o prie laiptinės buvo keli Romanenkos apsaugos vyrai.
Iki tos akimirkos man atrodė, kad jie atvažiavo norėdami pademonstruoti jo turtus ir įtaką.
Dabar supratau, kodėl jie neišvažiavo iš karto po to, kai jis užlipo į mano butą.
„Ar manote, kad man gresia pavojus?“ – paklausiau.
„Manau, kad neturime teisės atmesti tokios galimybės“, – atsakė jis.
Jis pasiūlė pasirūpinti mano saugumu, kol bus išsiaiškintos restorane įvykusio incidento aplinkybės.
Kelias sekundes žiūrėjau į žmogų, kuris vienu telefono skambučiu galėjo lemti daugybės žmonių likimus.
Nenorėjau vieno valdingą vyrą, kontroliavusį mano darbą, pakeisti kitu, galinčiu kontroliuoti visą mano gyvenimą.
„Nenoriu tapti jūsų reikalų dalimi“, – pasakiau.
Romanenka lėtai linktelėjo.
„Ir netapsi.“
Parodžiau į voką.
„Ir šie pinigai neturi reikšti, kad dabar esu jums kažką skolinga.“
Jis pažvelgė į banko dokumentus, o tada vėl į mane.
„Tu man nieko neskolinga, Darina.“
Pirmą kartą per visą vakarą pajutau, kad galiu šiek tiek lengviau kvėpuoti.
Tačiau iškart prisiminiau septyniolika restoranų, užvėrusių man duris, ir tai, kad rytoj vis tiek turėsiu spręsti, kaip sumokėti už butą.
Romanenka pastebėjo, kad žiūriu į sąskaitas.
„Tau nebūtina visko nuspręsti šiandien“, – pasakė jis, nestumdamas voko atgal.
Padėkojau jam, tačiau paprašiau kol kas palikti pinigų klausimą atvirą.
Man reikėjo laiko išsiaiškinti, kas nutiko, ir suprasti, kokią pagalbą esu pasirengusi priimti nebijodama prarasti savo nepriklausomybės.
Jis nesiginčijo.
Tada išsitraukė telefoną ir trumpai nurodė savo žmonėms likti prie laiptinės, netrukdyti gyventojams ir neatkreipti į save nereikalingo dėmesio.
Klausydamasi šio pokalbio galvojau, kokia neįtikėtina buvo visa ši diena.
Žmogus, kurį mačiau beveik be gyvybės gulintį ant restorano sofos, dabar sėdėjo prie mano seno virtuvės stalo ir aptarinėjo mano saugumą.
Jis galėjo pasiūlyti man tokią sumą, kurios būtų užtekę keleriems ramiems gyvenimo metams, tačiau pinigai staiga tapo ne pačia svarbiausia mūsų pokalbio dalimi.
Kur kas labiau mane sukrėtė žinojimas, kad kažkas iš anksto bandė neleisti man prieiti prie mirštančio žmogaus.
Vėl pažvelgiau į tarnybinio žurnalo eilutę su mano pavarde.
Šalia buvo nurodytas laikas 21:09.
Aštuonios minutės skyrė šį įrašą nuo skambučio, kuris galbūt nulėmė Maksimo Romanenkos likimą.
Ilgai galvojau, kaip kartais nedaug reikia, kad žmogus pasielgtų teisingai, ir kokia didelė gali būti tokio sprendimo kaina.
Mama kadaise sakė, kad padėti reikia ne todėl, jog būtinai sulauksi padėkos, o todėl, kad vieną dieną šalia tavęs taip pat gali atsidurti žmogus, kuriam prireiks pagalbos.
Tą vakarą restorane apie jos žodžius negalvojau.
Tiesiog pamačiau dūstantį vyrą ir padariau tai, ką laikiau būtina.
Tačiau dabar man dar reikėjo išmokti vieno dalyko – pačiai priimti pagalbą ir neleisti baimei ar svetimai valdžiai atimti iš manęs teisės rinktis.
Kai Romanenka pakilo nuo stalo, pastebėjau, kad jis vis dar judėjo atsargiai, tarsi ligos pasekmės dar būtų jaučiamos.
Prie durų jis sustojo ir pažvelgė į mane.
„Tu išgelbėjai man gyvybę, nors galėjai prarasti darbą“, – tyliai pasakė jis.
Nevalingai šyptelėjau.
„Tiesą sakant, aš jį praradau.“
Jo veide pirmą kartą pasirodė kažkas panašaus į liūdną šypseną.
„Žinau, Darina.“
Jis nedalijo skambių pažadų, nekalbėjo apie kaltųjų nubaudimą ir nereikalavo, kad iš karto juo pasitikėčiau.
Vietoj to dar kartą pakartojo, kad restorano įrašas turi būti patikrintas, o nuodijimo aplinkybės – nustatytos.
Atsakiau, kad esu pasirengusi papasakoti viską, ką mačiau, ir patvirtinti savo skambučio pagalbos tarnybai laiką.
Daugiau neturėjau ko slėpti.
Kai durys už jo užsidarė, likau virtuvėje ir kurį laiką žiūrėjau į du vienas šalia kito stovinčius puodelius.
Už lango vis dar lijo.
Ant stalo gulėjo dokumentai iš mano buvusios darbovietės, medicininės sąskaitos ir vokas, kurio iki šiol nesutikau priimti.
Niekas iš to nedingo, ir nė viena mano problema stebuklingai neišsisprendė.
Tačiau dabar žinojau, kodėl atleidimas iš darbo pasirodė esąs tik visko pradžia, o septyniolika neigiamų atsakymų galbūt visai nebuvo atsitiktinė nesėkmių virtinė.
Taip pat supratau, kad pavojingiausi šios istorijos įvykiai dar laukia ateityje, nes žmogus, suorganizavęs nuodijimą, vis dar nebuvo nustatytas.
Ir vis dėlto viena baimė pagaliau liovėsi mane kankinusi.
Daugiau neabejojau, ar teisingai pasielgiau prie ketvirtojo staliuko.
21:17 val. buvau padavėja, kurią vadybininkas bandė priversti tylėti.
Dabar tapau žmogumi, galinčiu papasakoti, kas įvyko tomis minutėmis, kai kiti pasirinko nusisukti.
Ir trys juodi visureigiai po mano langais stovėjo ne todėl, kad įtakingas žmogus nusprendė padaryti man įspūdį.
Jie stovėjo ten todėl, kad mano išgelbėtas vyras suprato: jam skirtas pavojus gali pasiekti vienintelį žmogų, kuris neišsigando prie jo prieiti.
Išjungiau šviesą virtuvėje, palikdama įjungtą mažą lempą prieškambaryje, ir dar kartą pažvelgiau į mamos išsiuvinėtą rankšluostį.
Pirmą kartą per daugelį dienų nesijaučiau visiškai vieniša.
Ne todėl, kad už durų stovėjo svetimi apsaugininkai ar ant stalo gulėjo pažadas apie didelius pinigus.
O todėl, kad dabar turėjau faktų, savo balsą ir ryžtą daugiau niekam neleisti manęs versti tylėti.
Tą naktį išgelbėjau nepažįstamam žmogui gyvybę.
O po aštuonių dienų supratau, kad dabar man teks apsaugoti savąją.
