Pirmas dalykas, kurį aiškiai prisimenu, buvo ne kastuvas.
Tai buvo mano dukrelės spyris.
Vienas mažas, išsigandęs judesys po mano šonkauliais, kol žemė vis stipriau spaudė krūtinę.
Tas mažytis spyris buvo akimirka, kai supratau, kad negaliu sau leisti mirti.
„Tu atnešei į mano šeimą kito vyro vaiką.“
Mano anyta Vivian Caldwell stovėjo virš manęs, negilios duobės pakraštyje, abiem rankomis tvirtai laikydama kastuvą.
Vėlyvos popietės saulė švietė jai už nugaros, paversdama jos brangų kreminės spalvos paltą ir nepriekaištingai sušukuotus šviesius plaukus tamsiu siluetu.
Ji buvo mažiau panaši į elegantišką moterį, kuri pirmininkaudavo labdaros pietums trijose apygardose, ir labiau priminė kažkokią šiurpią figūrą, iškaltą sename antkapyje.
„Manai, galėjai pažeminti Ethaną“, – tęsė ji.
„Manai, galėjai mus visus paversti kvailiais.“
„Tai jo kūdikis!“
Mano balsas užlūžo, kai bandžiau išsivaduoti iš purios žemės, supiltos aplink mano juosmenį.
„Ethanai, pažvelk į mane.“
Mano vyras stovėjo už kelių žingsnių.
Jo kelnių keliai buvo ištepti žemėmis.
Jo vestuvinis žiedas sužibo saulės šviesoje.
Aš į jį įsistebeilijau.
Prieš ketverius metus jis užsimovė tą žiedą ant piršto ir sušnibždėjo, kad šiame pasaulyje nėra nieko tokio galingo, kas galėtų jį nuteikti prieš mane.
Dabar jis net negalėjo pažvelgti man į akis.
„Ethanai“, – maldavau.
Jo žandikaulis įsitempė.
„Tu mane pažįsti.“
Nieko.
„Tu žinai, kad niekada tavęs neišduočiau.“
Jo tėvas Richardas Caldwellas žengė į priekį ir išplėšė telefoną man iš rankos.
Važiuodama į mišką sugebėjau jį paslėpti už džinsų juosmens.
Laukiau bent vienos akimirkos, kai jie manęs nestebės.
Tačiau tokios akimirkos taip ir nesulaukiau.
Richardas pažvelgė į ekraną.
„Vis tiek čia nėra ryšio.“
Jis sviedė telefoną Vivian.
Ji jį pagavo.
Tada numetė ant žemės po savo batu.
Dūžtančio stiklo garsas buvo keistai tylus.
„Štai“, – tarė Vivian.
„Dabar daugiau nebebus jokių isteriškų skambučių.“
„Isteriškų?“
Aš įsistebeilijau į ją.
„Jūs pagrobėte nėščią moterį.“
Vivian nusišypsojo.
„Tu esi šeimos narė.“
„Jūs jėga įtempėte mane į sunkvežimį!“
„Tu pradėjai elgtis neprotingai.“
Richardas pakėlė dar vieną kastuvą žemių.
Bandžiau pajudėti.
„Nedaryk to.“
Tačiau jis išvertė žemes šalia mano klubo.
Šalta žemė pabiro ant mano pilvo.
Aš aiktelėjau.
„Liaukis!“
Dar vienas kastuvas.
„LIAUKIS!“
Mano širdis pradėjo taip smarkiai daužytis, kad pasaulis regėjimo lauko pakraščiuose atrodė pulsuojantis.
„Prašau.“
Tas žodis buvo skirtas Ethanui.
Tik Ethanui.
Galiausiai jis pažvelgė į mane.
Ir kažkodėl tuštuma jo veide mane išgąsdino labiau nei Vivian pyktis.
„Galbūt turėjai pagalvoti apie pasekmes prieš mane pažemindama.“
Žiūrėjau į vyrą, su kuriuo dar praėjusią naktį dalijausi lova.
Žaizda ant mano kaktos vėl pradėjo kraujuoti.
Šiltas kraujas tekėjo per antakį ir pateko į kairę akį.
Mirksėjau bandydama jį pašalinti.
Už jo stovėjo sesuo Sloane.
Trisdešimties metų.
Išbalusi.
Drebanti.
Tylinti.
Pusei sekundės mūsų žvilgsniai susitiko.
Jos akyse buvo siaubas.
Ne įniršis.
Ne pasibjaurėjimas.
Siaubas.
„Sloane“, – sušnibždėjau.
Ji nusuko žvilgsnį.
Vivian tai pastebėjo.
„Tik nepradėk jos gailėtis.“
„Aš jos nesigailiu“, – greitai atsakė Sloane.
Jos balsas skambėjo keistai.
Vivian vėl atsisuko į mane.
„Ji liks čia, kol bus pasirengusi mums pasakyti tiesą.“
„Aš jau pasakiau jums tiesą.“
„Laboratorija teigia ką kita.“
„Laboratorija klysta!“
Vivian šaltai nusišypsojo.
„Mokslas nekuria emocinių pasiteisinimų, Mara.“
Aš vėl pažvelgiau į Ethaną.
„Ar tu iš tikrųjų paskambinai į kliniką?“
Jis nieko neatsakė.
„Ar paskambinai?“
Jo tyla buvo atsakymas.
Prieš tris dienas Vivian atėjo į mūsų namus nešina baltu voku.
Viduje buvo laboratorijos „Westbridge Genetic Diagnostics“ ataskaita.
TĖVYSTĖS ATMETIMAS.
Tikimybė, kad Ethanas Caldwellas yra biologinis tėvas:
0,00 %.
Kai pirmą kartą ją perskaičiau, nusijuokiau.
Iš tikrųjų nusijuokiau.
Nes visa tai buvo taip absurdiška, kad mano protas atsisakė suvokti gresiantį pavojų.
„Tai neįmanoma“, – tada pasakiau.
Vivian nesijuokė.
Ethanas taip pat.
Kūdikis buvo pradėtas natūraliai, po beveik metus trukusių bandymų pastoti.
Nebuvo jokio donoro.
Nebuvo jokios vaisingumo klinikos.
Nebuvo jokio išsiskyrimo.
Nebuvo jokio romano.
Mano gyvenime niekada nebuvo kito vyro.
„Noriu dar vieno tyrimo“, – pareikalavau.
Vivian sulankstė ataskaitą.
„Mes jau turime atsakymą.“
„Ne, jūs turite tik popieriaus lapą.“
„Iš akredituotos laboratorijos.“
„Vadinasi, kažkas padarė klaidą.“
Vivian atidžiai mane nužvelgė.
„Arba ją padarei tu.“
Tai buvo pradžia.
Po trijų dienų jie buvo užkasę mane miške iki pat pečių.
Žemės sluoksnis pakilo dar vienu coliu.
Kvėpuoti darėsi vis sunkiau.
